Tortinis savaitgalis

Visą praėjusią savaitę svajojau, kaip savaitgalį kepsiu medaus tortą. Niekada gyvenime nesu jo kepusi, bet prisimenu, kaip mano baba jį kepdavo ir koks be galo be krašto skanus jis buvo. Tai ir man niežti nagai tokį tortą iškepti. Ir gal jis netgi bus ne prastesnis nei tas vaikystėje valgytas "Pensininkas". :)

Bet deja... nuvažiavau šeštadienį į parduotuvę visiškai pamiršsusi perskaityti medaus torto receptą ir nė nenumaniau, kiek čia tos grietinės reikia. Ogi pasirodo, reikia jos daug, tad teko suktis iš padėties... gaminau Napoleoną, keptą keptuvėje. :) Jam grietinės reikia gerokai mažiau, o kremą dariau ne grietininį.

Receptukas šito torto labai paprastas. Radau jį supermama.lt forume. Ten tiek visokių tortų esu prisižiūrėjusi, kad oi oi oi ... Man iki tokių dar toli. Bet šitą Napaliuką jau kepu antrą kartą ir galiu pasakyti, kad visai gerai išeina.

Pasidalinu receptuku, jei kas susidomės. Taigi...
Kaip bebūtų keista, bet šiam tortui pirmiausia pasiruošiau kremą. Ir recepte taip rašo. :) Aš gaminau plikytą kremą. Vieną kiaušinį sumaišiau iki putų su cukrumi. Viską dedu iš akies, todėl nelabai galiu pasakti, kiek to cukraus dėjau. :) Kartu įmaišiau ir vanilinio cukraus dėl kvapo. Po to dėjau gerą šaukštą miltų ir viską gerai išmaišiau. Gavosi tokia lyg tešla, bet tada į ją pyliau pieno. Vėlgi iš akies, gal kokią stiklinę ar pusantros. Visa tai gerai išmaišiau ir dėjau ant ugnies. Virti turi lėtai ir reikia nuolat maišyti. Prieš pat pradedant virti masė pradeda tirštėti. Maišyti reikia nuolat, kad nepridegtų. Taigi kai sutirštėja ir pasirodo pirmi užvirimo burbuliukai, nukeliu nuo ugnies ir dedu gabalėlį sviesto. Masė turi ataušti. Kremui vėstant, jį vis pamaišau.

Beje, galima į šį kremą pridėti sutrinto banano ar kokių kitų trintų vaisių. O kas mėgsta spalvas, gali ir kokių maitinių dažų įdėti. :) Beje, su tokiu plikytu kremu vasarą nuolat kepdavau braškių tortą - tik braškių netrindavau, o dėdavau pjaustytas ant biskvito ir užpildavau tokių kremu. Mmmm.... Bet apie tai kitą kartą. ;)

Tešlą sumaišiau iš 1 stiklinės grietinės, cukraus (iš akies), trupučiu druskos, kepimo miltelių ir miltų. Pirmą kartą bekepdama labiau vadovavausi rastu receptu, tai įdėjus ten nurodytas 3 stiklines miltų (turbūt tiek ir nedėjau), tešla išėjo per kieta. Tad sunkiai minkėsi, o po to labai sunkiai kočiojosi. Taigi šį kartą klaidos nebekartojau ir dėjau miltų iš akies - ne daugiau kaip 2 stiklines. Taigi suminkiau minkštutę tešlą, padalinau ją į kelias dalis ir kočiojau lakštus. Žinoma, pasidėjusi lėkštę apipjoviau iki reikiamo dydžio. Tiesa, reikia palikti šiek tiek daugiau tešlos, nes kepant gali šiek tiek susitraukti.

Keptuvę, neprisvylančiu paviršiumi, įkaitinau ir po vieną dėjau kepti torto papločius. Kepti reikia neilgai - porą minučių, kol paruduoja. Tada iškart išėmus iš keptuvės, dedu ant lėkštės ir tepu kremu. Paplotėliai vėsta gana greitai, tai kremas tikrai neištirps. O ir kremas mano plikytas, tad taip dėti kremą labai patogu. Taigi kepa "blynai" vienas po kito, dedu į lėkštę ir tepu. Labai greitai viskas ir išeina. Papuošiam ir dedam į šaldytuvą. Iš ryto jau galima ragauti.

Tiesa, šį kartą pamiršau, bet... skanu, kai vienas iš sluoksnių pertepamas ne kremu, o kokia uogiene. Tokia gal net rūgštoka - spanguolių ar juodųjų serbentų. Šiame torte uogienės trūko...



Na, dar reikėtų tortui šonus apipaustyti, po to trupinukais apibarstyti... Bet kai norisi greičiau, tai galima ir to nedaryti. :) Ir toks neapipjaustytas labai gerai į pilvą keliauja. :)

Skanaus! O kitą savaitgalį būtinai kepsiu medaus tortą. :)

Rašyti nesustoti rašyti

Et, kad mano mintys pačios save užrašytų, tai jau turbūt seniai storiausia knyga, pasirašyta mano vardu ir pavarde, stovėtų lentynoje. Bet... deja, tenka skaičiuoti laisvas minutes ir per jas bandyti gaudyti tuos minčių gabalėlius, kurie vis dar lieka galvoje. Maniau, gal reikia pirkti diktofoną? Bet kita vertus, ar tikrai visada būna kaip įrašyti kilusias mintis - juk tai gali vykti einant gatve, vairuojant mašiną, sėdint neįdomiame susitikime. :) Vis dėlto teks tenkintis keliomis sunkiai atrastomis minutėmis ir atkapstyti tas mintis, kurios nori sugulti į mano knygą.

Bet ar knygos parašymas savaime yra tikslas? Turbūt ne. Tvarkydama stalčius radau dienoraščio lapą. Rašiau jį gal prieš 5-6 metus. Jau tada norėjau parašyti kygą ir svarsčiau, ar atsiras jai vietos knygyno lentynose, ar nors vienas žmogus paims tą knygą į rankas. Žinoma, rašytojas, leisdamas knygą į šį pasaulį, nori, kad ji būtų skaitoma. Bet tikriausiai ne visada. Manau, kad yra ir tokių žmonų, kurie rašo tam, kad išlietų savo mintis, atsipalaiduotų, mąstytų, tobulėtų, pergyventų ir išgyventų, jaustų, mylėtų, kentėtų, džiaugtųsi... Ir to, ką parašai, nereikia niekam rodyti, užtenka rašyti ir jausti, kad paprasti žodžiai sugula ant popieriaus lapo į vieną gražų darinį. Man TAI svarbu.

Sako, jei gali nerašyti - nerašyk. Aš negaliu... Bet juk šį posakį galima ir perfrazuoti: jei gali neskaityti - neskaityk. ;)

Kartais pagalvoju, kad yra mažai žmonių, su kuriais aš kalbuosi. Kai man liūdna, aš verkiu ir tyliu. Kai man ką nors skauda, aš verkiu ir tyliu. Kai mano viduje susikaupia jausmų jūra, dažniausiai aš tyliu ir kraunu visus jausmus ir emocijas į savo vidų... Hm, kalbėti aš moku - neabejokit, bet nemoku reikšti savo jausmų kalbėdama. Aš juos galiu užrašyti, bet pasakyti - ne. Ir negaliu kitaip - nemoku, nedrįstu perlaužti savęs. Net pasakyti savo vyrui, kad jį be galo myliu, man yra sunku. Galiu tą parašyti tūkstantį kartų, bet tokius žodžius dažniau išgirstu iš jo nei pati pasakau.

Žinau, kad nėra gerai kaupti emocijas savyje, nes kartais jos pratrūksta kaip pradurtas adata balionas, pilnas vandens. O tada jau saugokitės potvynio... :) Todėl aš rašau. Ir rašau dažniausiai, kai būnu viena, nes tada, jei ir nurieda skruostu ašara, niekas jos nemato ir niekam nereikia aiškintis, kodėl taip atsitiko. Ir didžiausia mano svajonė yra ta, kad galėčiau gyventi nuostabiame Žemės kampelyje, ten, kur visada šilta, sėdėti terasoje ir rašyti... Kad nereikėtų kiekvieną ankstyvą rytą žudyti savęs prisiverčiant keltis iš lovos, kad nereikėtų sukti galvos dėl to, iš kur gauti pinigų pragyvenimui... Tiesiog gyventi ir mėgautis kiekviena diena... Išsimiegoti, leisti laiką su mylimais žmonėmis, gėrėtis gamta, džiaugtis saule, mėgautis skaniu maistu ir rašyti, rašyti, rašyti....

Tikrai kad su vėju...

Vakar dienos įrašas taip ir baigėsi vos prasidėjęs. Hmm... darbe užsidirbau, o namie lyg tas vėjas nešiausi per stalčius ir kitus popierių kaupimo užkaborius, iš kur sunkia (tikrai, kad ne lengva) ranka mečiau viską, ko neskaitau, nenaudoju ir pan. Tiesa, visai išmesti buvo gaila, tai susiradau studentų kuriamą interneto svetainę, kurios administratoriai surenka tokius daiktus kaip seni konspektai, mokymosi literatūra ir pan. O to pas mane buvo su kaupu... Tai nors kažkam padėsiu - juk ne vieną valandą (ką čia valandą - dieną, savaitę, mėnesį) sugaišau, kol visa tai surinkau ir labai tikslingai susidėliojau. Bet nemanau, kad man ko nors iš tos medžiagos dar prireiks. Tikrai neketinu dar kada atsiversti moderniųjų socialinių teorijų konspektų ir skaityti, ką gi yra pasakęs E.Durkheimas ar kiti.

Taigi tvarkymosi metas prasidėjo - tuštėja knygų lentynos, tuoj teks įsisukti į drabužių, patalynės spintą, virtuvės spinteles. :) Mes iš tiesų esam tikri optimistai ir tikime, kad šis "prasinešimas" per lentynas ir stalčius nėra bergždžias reikalas.

Vakar, keldama nuotrauką į blogą, pagalvojau apie dabartinę savijautą, apie tai, jog dabar esu lyg toje jachtoje, kuri plaukia "krienu". :) Taip, toje raudono korpuso jachtoje esu ir aš - patikėkit manim, nemokančiam plaukti žmogui plaukimas pasvirusioje ir kone vienu šonu vandenį semiančioje jachtoje plaukti menkas malonumas. Taip ir dabar - tas laukimas ir judėjimas tikslo link yra plaukimas, nešant didžiuliam vėjui. Žinoma norėtųsi, kad vėjas būtų silpnesnis ir būtų galima mėgautis plaukimu, bet yra kaip yra. Svarbiausia, juk pasiekti tikslą. Ir pasiekti jį saugiai.

Plaukimas su vėju

Pirmadienis...

Savaitgalis per trumpas, kompiuteris per lėtas, miego per mažai, debesų danguje per daug... Toks buvo pirmadienio rytas...

Savaitė prasidėjo ne itin džiaugsmingai, bet tikiuosi, kad įsibėgėjusi ji bus kitokia. Nes pirmadienį paspaudėme mūsų gyvenimo mygtuką, kuris kaip tikimės, duos geriausius rezultatus, užaugins skaniausius ir saldžiausius vaisius, nuves prie plačiausio kelio... :)

Viltis... tai dabar yra mano maistas ir didžiausias vaistas nuo žiemos liūdesio. Kažkodėl galvoju, kad visai jau nebeilgai teks liūdėti. Baigėsi taupymo metas, nes likimo pirštas taip pat paspaudė mygtuką - štai ir dega ta šviesa tunelio gale. Net tada ji dega, kai išeini į gatvę ir matai vien juodai apsirengusius žmones ir liūdnus jų veidus... Kai matai plikus, nė vieno menko lapelio nebeturinčius medžius... Kai pažvelgi į dangų ir matai tik pilką lyg pūkinį apklotą... Kai jauti šalčio gėlimą pirštų galiukuose... Kai jauti aplinkinių žmonių niūrią nuotaiką ir pavydą...

Bet netrukus viskas bus kitaip. Ateis saulės diena. Pati geriausia diena, kuri bus ilga kaip šimtmečiai.

Idealus šeštadienis

Šiandien mano idealus šeštadienis: išsimiegojimas iki 12 valandos, kulinarinės laidos pusryčiaujant, išvyka apsipirkti maisto (įskaitant Kuršėnų vyniotinį), puodelis Latte kavos ir laikraščių paskaitymas "Vero cafe", skanūs mano gaminti pietūs/vakarienė ir, galiausiai, užlūdęs optimizmas dėl ateities. Galėtų šeštadienis tęstis amžinai... :)))

Turbo greitis įjungtas

Laiko yra per mažai, para yra per trumpa. Grįžusi namo po darbo dar tiek turiu ko nuveikti... Kaip sakant, turbo greitis įjungtas. :)


Ir dar vienas dalykas, kam reikėtų įjungti turbo greitį, - tai nereikalingų daiktų išmetimas. :) Bet tai ne taip lengva. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Esu panaši į pelę, kuri viską tempia namo ir galvoja, kad tos krūvos daiktų, visokių popierių, užrašų ir pan. gali kada nors prireikti. Bet dažniausiai viskas guli stalčiuose ir lentynose, ir tų daiktų niekada neprireikia. O galiausiai, dabar net nepasakyčiau, ko esu prikaupusi. Bet reikia, kaip sakant, griebti jautį už ragų ir mesti viską į šiukšlių dėžę. Juk jei vadovaujuosi šūkiu, jog uždarius vienas duris, atsidarys kitos, tai reikėtų vadovautis ir tuo, jog atsikračius nereikalingais daiktais, savotiškai atsikratoma ir praeities. Kas prisijungia prie visuotinio nereikalingų daiktų išmetimo? ;)

Ačiū, J.!

Eilinis rytas, kai nuskambėjęs žadintuvas lengva ranka nuspaudžiamas ir nusisukama ant kito šono. Kaip galima keltis iš lovos, kai aplinkui taip tamsu ir apsiniaukę? Akys lyg klijais užklijuotos... Ir visai nesinori su niekuo kalbėti. Noriu tylos ir ramybės, o geriau - saulės ir šilumos, atnešančios energiją į mano kūną.

Ir galvoju, visai galėčiau atsisakyti kavos - tiesiog niekada (arba beveik niekada) jos negerti. Bet kaip? Kai be kavos turbūt net nesugebėčiau kompiuterio įsijungti. O taip norėtųsi visą dieną tysoti lovoje, miegoti ir išvis nekišti nosies iš namų. Toks mano, meškutės, gyvenimas žiemą - kai šalta ir niūru.

Džiugu tik tai, kad kolegei išpasakojus savo planus dėl ateities išgirdau, jog ji dėl manęs rami ir yra tikra, kad man viskas bus gerai. O svarbiausia, aš žinau ko noriu ir žinau, kaip tai pasiekti.

Ačiū, J., už palaikymą ir padrąsinimą. I keep on tryin'... :)

Imu ir padarau!

Taip skamba viena iš "Maxima" organizacijos vertybių. Kad ir kaip daugelis gali nemėgti šio prekybos tinklo, bet šūkis, mano akimis žiūrint, yra geras. Netgi labai. Iš tiesų juk kartais ir aš pati esu neteisi, nes ką nors sugalvojusi labai ilgai svarstau, ar verta tą daryti, o gal be reikalo noriu rizikuoti, o gal geriau viską palikti kaip yra... Šį kartą bandysiu būti kitokia ir kuo greičiau bei geriau įgyvendinti tai, ką sugalvojau. Jau net surašytas plano įgyvendinimo tvarkaraštis!

Dar tik kelios dienos praėjo, kai tarėme sau, jog norisi pokyčių. Pirmosios dienos buvo įtemptos ir atrodė, kad vos vienos kibirkštėlės trūksta iki didžiulio gaisro įsiplieskimo. Dabar jau ramiau - širdis ir protas susitaikė su mintimi, kad po gero mėnesio viskas bus kitaip. Greit teks pasakyti visiems apie tai, kad greitai mus galės surasti kažkur čia... (žr. paveiksliuką :) )

Pasidžiaugiau saule - einam į priekį

Lapkričio pirmoji savaitė buvo beveik netikėtai džiaugsminga ir saulėta. Ją praleidau šiltame krašte, kur net 9 valandą ryto saulė kepina taip, kad gali kuo puikiausiai gulėti paplūdimyje. Neapsakomas džiaugsmas ištrūkti iš pilkos ir niūrios kasdienybės ten, kur visada šviečia saulė. Bent savaitei smagis aplankė mano namus. :) Et, ir kodėl tos septynios dienos praėjo taip greitai... O grįžti taip nesinorėjo. Jau paskutinę dieną, besidžiaugiant saule ir šiltu oru, po truputį sėlino liūdesys - apsiniaukė mano veidas, ašaros kaupėsi akyse, o širdis sruvo krauju... Liūdesys ėmė, jog teks grįžti čia, į Lietuvą. Visas mano kūnas ir protas šaukte šaukė, nenorėdamas lipti į lėktuvą, kuris visą valandą vėlavo taip pratęsdamas mano kančią. Kylam... Jaučiu silpnumą, raižo pilvą, kyla kūno temperatūra, ašaros akyse... Teisinuosi aplinkiniams, kad kažką suvalgiau ir apsinuodijau, neišsimiegojau ir akys dėl to raudonos bei pilnos ašarų. Bet savęs juk neapgausiu - jaučiuosi taip, lyg būčiau atplėšta nuo to, kas brangiausia, lyg būčiau tremiama į šalį, kur manęs niekas nelaukia...

Taip jaučiausi ir grįžusi. Tris dienas negalavau, kol apsipratau prie dešimt kartų šaltesnio klimato ir apniukusio dangaus...

Ir po šios kelionės norisi viską pakeisti savo gyvenime - žengti vieną drąsų žingsnį, po kurio teks eiti tik į priekį ir nebus galima grįžti atgal. Noriu ryžtis šiam žingsniui, bet kartu ir bijau... Juk, mano nuomone, viskas turi vykti pagal vienokį ar kitokį planą, turiu žengti tik apgalvotus žingsnius ir visada turėti planą B. O dabar tokia nežinomybė, lyg tektų žengti siauru liepteliu virš prarajos. Tokiu atveju negali žinoti, ar nepaslysi. Ar pasiryšiu?...