Tikrai kad su vėju...

Vakar dienos įrašas taip ir baigėsi vos prasidėjęs. Hmm... darbe užsidirbau, o namie lyg tas vėjas nešiausi per stalčius ir kitus popierių kaupimo užkaborius, iš kur sunkia (tikrai, kad ne lengva) ranka mečiau viską, ko neskaitau, nenaudoju ir pan. Tiesa, visai išmesti buvo gaila, tai susiradau studentų kuriamą interneto svetainę, kurios administratoriai surenka tokius daiktus kaip seni konspektai, mokymosi literatūra ir pan. O to pas mane buvo su kaupu... Tai nors kažkam padėsiu - juk ne vieną valandą (ką čia valandą - dieną, savaitę, mėnesį) sugaišau, kol visa tai surinkau ir labai tikslingai susidėliojau. Bet nemanau, kad man ko nors iš tos medžiagos dar prireiks. Tikrai neketinu dar kada atsiversti moderniųjų socialinių teorijų konspektų ir skaityti, ką gi yra pasakęs E.Durkheimas ar kiti.

Taigi tvarkymosi metas prasidėjo - tuštėja knygų lentynos, tuoj teks įsisukti į drabužių, patalynės spintą, virtuvės spinteles. :) Mes iš tiesų esam tikri optimistai ir tikime, kad šis "prasinešimas" per lentynas ir stalčius nėra bergždžias reikalas.

Vakar, keldama nuotrauką į blogą, pagalvojau apie dabartinę savijautą, apie tai, jog dabar esu lyg toje jachtoje, kuri plaukia "krienu". :) Taip, toje raudono korpuso jachtoje esu ir aš - patikėkit manim, nemokančiam plaukti žmogui plaukimas pasvirusioje ir kone vienu šonu vandenį semiančioje jachtoje plaukti menkas malonumas. Taip ir dabar - tas laukimas ir judėjimas tikslo link yra plaukimas, nešant didžiuliam vėjui. Žinoma norėtųsi, kad vėjas būtų silpnesnis ir būtų galima mėgautis plaukimu, bet yra kaip yra. Svarbiausia, juk pasiekti tikslą. Ir pasiekti jį saugiai.

Plaukimas su vėju

Pirmadienis...

Savaitgalis per trumpas, kompiuteris per lėtas, miego per mažai, debesų danguje per daug... Toks buvo pirmadienio rytas...

Savaitė prasidėjo ne itin džiaugsmingai, bet tikiuosi, kad įsibėgėjusi ji bus kitokia. Nes pirmadienį paspaudėme mūsų gyvenimo mygtuką, kuris kaip tikimės, duos geriausius rezultatus, užaugins skaniausius ir saldžiausius vaisius, nuves prie plačiausio kelio... :)

Viltis... tai dabar yra mano maistas ir didžiausias vaistas nuo žiemos liūdesio. Kažkodėl galvoju, kad visai jau nebeilgai teks liūdėti. Baigėsi taupymo metas, nes likimo pirštas taip pat paspaudė mygtuką - štai ir dega ta šviesa tunelio gale. Net tada ji dega, kai išeini į gatvę ir matai vien juodai apsirengusius žmones ir liūdnus jų veidus... Kai matai plikus, nė vieno menko lapelio nebeturinčius medžius... Kai pažvelgi į dangų ir matai tik pilką lyg pūkinį apklotą... Kai jauti šalčio gėlimą pirštų galiukuose... Kai jauti aplinkinių žmonių niūrią nuotaiką ir pavydą...

Bet netrukus viskas bus kitaip. Ateis saulės diena. Pati geriausia diena, kuri bus ilga kaip šimtmečiai.

Idealus šeštadienis

Šiandien mano idealus šeštadienis: išsimiegojimas iki 12 valandos, kulinarinės laidos pusryčiaujant, išvyka apsipirkti maisto (įskaitant Kuršėnų vyniotinį), puodelis Latte kavos ir laikraščių paskaitymas "Vero cafe", skanūs mano gaminti pietūs/vakarienė ir, galiausiai, užlūdęs optimizmas dėl ateities. Galėtų šeštadienis tęstis amžinai... :)))

Turbo greitis įjungtas

Laiko yra per mažai, para yra per trumpa. Grįžusi namo po darbo dar tiek turiu ko nuveikti... Kaip sakant, turbo greitis įjungtas. :)


Ir dar vienas dalykas, kam reikėtų įjungti turbo greitį, - tai nereikalingų daiktų išmetimas. :) Bet tai ne taip lengva. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Esu panaši į pelę, kuri viską tempia namo ir galvoja, kad tos krūvos daiktų, visokių popierių, užrašų ir pan. gali kada nors prireikti. Bet dažniausiai viskas guli stalčiuose ir lentynose, ir tų daiktų niekada neprireikia. O galiausiai, dabar net nepasakyčiau, ko esu prikaupusi. Bet reikia, kaip sakant, griebti jautį už ragų ir mesti viską į šiukšlių dėžę. Juk jei vadovaujuosi šūkiu, jog uždarius vienas duris, atsidarys kitos, tai reikėtų vadovautis ir tuo, jog atsikračius nereikalingais daiktais, savotiškai atsikratoma ir praeities. Kas prisijungia prie visuotinio nereikalingų daiktų išmetimo? ;)

Ačiū, J.!

Eilinis rytas, kai nuskambėjęs žadintuvas lengva ranka nuspaudžiamas ir nusisukama ant kito šono. Kaip galima keltis iš lovos, kai aplinkui taip tamsu ir apsiniaukę? Akys lyg klijais užklijuotos... Ir visai nesinori su niekuo kalbėti. Noriu tylos ir ramybės, o geriau - saulės ir šilumos, atnešančios energiją į mano kūną.

Ir galvoju, visai galėčiau atsisakyti kavos - tiesiog niekada (arba beveik niekada) jos negerti. Bet kaip? Kai be kavos turbūt net nesugebėčiau kompiuterio įsijungti. O taip norėtųsi visą dieną tysoti lovoje, miegoti ir išvis nekišti nosies iš namų. Toks mano, meškutės, gyvenimas žiemą - kai šalta ir niūru.

Džiugu tik tai, kad kolegei išpasakojus savo planus dėl ateities išgirdau, jog ji dėl manęs rami ir yra tikra, kad man viskas bus gerai. O svarbiausia, aš žinau ko noriu ir žinau, kaip tai pasiekti.

Ačiū, J., už palaikymą ir padrąsinimą. I keep on tryin'... :)

Imu ir padarau!

Taip skamba viena iš "Maxima" organizacijos vertybių. Kad ir kaip daugelis gali nemėgti šio prekybos tinklo, bet šūkis, mano akimis žiūrint, yra geras. Netgi labai. Iš tiesų juk kartais ir aš pati esu neteisi, nes ką nors sugalvojusi labai ilgai svarstau, ar verta tą daryti, o gal be reikalo noriu rizikuoti, o gal geriau viską palikti kaip yra... Šį kartą bandysiu būti kitokia ir kuo greičiau bei geriau įgyvendinti tai, ką sugalvojau. Jau net surašytas plano įgyvendinimo tvarkaraštis!

Dar tik kelios dienos praėjo, kai tarėme sau, jog norisi pokyčių. Pirmosios dienos buvo įtemptos ir atrodė, kad vos vienos kibirkštėlės trūksta iki didžiulio gaisro įsiplieskimo. Dabar jau ramiau - širdis ir protas susitaikė su mintimi, kad po gero mėnesio viskas bus kitaip. Greit teks pasakyti visiems apie tai, kad greitai mus galės surasti kažkur čia... (žr. paveiksliuką :) )

Pasidžiaugiau saule - einam į priekį

Lapkričio pirmoji savaitė buvo beveik netikėtai džiaugsminga ir saulėta. Ją praleidau šiltame krašte, kur net 9 valandą ryto saulė kepina taip, kad gali kuo puikiausiai gulėti paplūdimyje. Neapsakomas džiaugsmas ištrūkti iš pilkos ir niūrios kasdienybės ten, kur visada šviečia saulė. Bent savaitei smagis aplankė mano namus. :) Et, ir kodėl tos septynios dienos praėjo taip greitai... O grįžti taip nesinorėjo. Jau paskutinę dieną, besidžiaugiant saule ir šiltu oru, po truputį sėlino liūdesys - apsiniaukė mano veidas, ašaros kaupėsi akyse, o širdis sruvo krauju... Liūdesys ėmė, jog teks grįžti čia, į Lietuvą. Visas mano kūnas ir protas šaukte šaukė, nenorėdamas lipti į lėktuvą, kuris visą valandą vėlavo taip pratęsdamas mano kančią. Kylam... Jaučiu silpnumą, raižo pilvą, kyla kūno temperatūra, ašaros akyse... Teisinuosi aplinkiniams, kad kažką suvalgiau ir apsinuodijau, neišsimiegojau ir akys dėl to raudonos bei pilnos ašarų. Bet savęs juk neapgausiu - jaučiuosi taip, lyg būčiau atplėšta nuo to, kas brangiausia, lyg būčiau tremiama į šalį, kur manęs niekas nelaukia...

Taip jaučiausi ir grįžusi. Tris dienas negalavau, kol apsipratau prie dešimt kartų šaltesnio klimato ir apniukusio dangaus...

Ir po šios kelionės norisi viską pakeisti savo gyvenime - žengti vieną drąsų žingsnį, po kurio teks eiti tik į priekį ir nebus galima grįžti atgal. Noriu ryžtis šiam žingsniui, bet kartu ir bijau... Juk, mano nuomone, viskas turi vykti pagal vienokį ar kitokį planą, turiu žengti tik apgalvotus žingsnius ir visada turėti planą B. O dabar tokia nežinomybė, lyg tektų žengti siauru liepteliu virš prarajos. Tokiu atveju negali žinoti, ar nepaslysi. Ar pasiryšiu?...