Lapkričio pirmoji savaitė buvo beveik netikėtai džiaugsminga ir saulėta. Ją praleidau šiltame krašte, kur net 9 valandą ryto saulė kepina taip, kad gali kuo puikiausiai gulėti paplūdimyje. Neapsakomas džiaugsmas ištrūkti iš pilkos ir niūrios kasdienybės ten, kur visada šviečia saulė. Bent savaitei smagis aplankė mano namus. :) Et, ir kodėl tos septynios dienos praėjo taip greitai... O grįžti taip nesinorėjo. Jau paskutinę dieną, besidžiaugiant saule ir šiltu oru, po truputį sėlino liūdesys - apsiniaukė mano veidas, ašaros kaupėsi akyse, o širdis sruvo krauju... Liūdesys ėmė, jog teks grįžti čia, į Lietuvą. Visas mano kūnas ir protas šaukte šaukė, nenorėdamas lipti į lėktuvą, kuris visą valandą vėlavo taip pratęsdamas mano kančią. Kylam... Jaučiu silpnumą, raižo pilvą, kyla kūno temperatūra, ašaros akyse... Teisinuosi aplinkiniams, kad kažką suvalgiau ir apsinuodijau, neišsimiegojau ir akys dėl to raudonos bei pilnos ašarų. Bet savęs juk neapgausiu - jaučiuosi taip, lyg būčiau atplėšta nuo to, kas brangiausia, lyg būčiau tremiama į šalį, kur manęs niekas nelaukia...
Taip jaučiausi ir grįžusi. Tris dienas negalavau, kol apsipratau prie dešimt kartų šaltesnio klimato ir apniukusio dangaus...
Ir po šios kelionės norisi viską pakeisti savo gyvenime - žengti vieną drąsų žingsnį, po kurio teks eiti tik į priekį ir nebus galima grįžti atgal. Noriu ryžtis šiam žingsniui, bet kartu ir bijau... Juk, mano nuomone, viskas turi vykti pagal vienokį ar kitokį planą, turiu žengti tik apgalvotus žingsnius ir visada turėti planą B. O dabar tokia nežinomybė, lyg tektų žengti siauru liepteliu virš prarajos. Tokiu atveju negali žinoti, ar nepaslysi. Ar pasiryšiu?...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą