2010 m. gegužės 21 d., penktadienis

Ženklai, sapnai, vaikai...


Gal nuskambės keistai, bet esu toks žmogus, kuris mato tam tikrus ženklus, nusakančius vienus ar kitus įvykius. Tik dažnai nemoku tų ženklų įskaityti bei panaudoti. Dažniausiai atsitinka taip, kad, pamačiusi kokį ženklą, ką nors pagalvoju, bet bijau sau garsiai pripažinti, kad gali įvykiai pasisukti į vieną ar kitą pusę. O kai jau realiai taip įvykiai ir susiklosto, tada tik suprantu, kad aš tą žinojau ir galėjau nuspėti jau gerokai anksčiau.

Gal tai šeštasis jausmas, būdingas daugeliui moterų. Bet kartais šie ženklai man parodomi gana aiškiai. Tik va, kyla klausimas - o kaip išmokti juos skaityti ir panaudoti sau tinkama linkme.

Kitas dalykas, kad aš, nors ir neturiu vaikų, tačiau su jais kartais bendrauju - sapnuose, mintyse. Prieš turbūt jau penkerius metus viename sapne mačiau už savo lango stovinčius du vaikus. Supratau, kad tai mano vaikai, bet tuo metu dar jų neįsileidau į kambarį. Sapnas kartojosi, bet aš vis nenorėjau jų įsileisti. Dar buvo per anksti.

Prieš beveik metus jau su vyru galvojom apie vaikus, ir sapne vėl pamačiau vaiką. Tik šį kartą buvo vienas vaikas už lango, kurio aš baisiai išsigandau ir nenorėjau jam pasirodyti, todėl slėpiausi atsitūpdama prie palangės. Po to sapno galvojau, kad pastojau - logiškai mąsčiau, kad jei už lango liko tik vienas vaikas, tai reiškia, antrasis jau kambaryje. :) Bet, deja... Po kelių mėnesių nesėkmingų bandymų pastoti pasikeitė situacija - aš norėjau keisti darbą, todėl planus dėl vaikų atidėjom.

Po to laiko vaikų sapnuose nebemačiau. Net buvau susirūpinusi, kur jie dingo ir kodėl nebenori man pasirodyti, ką nors pasakyti. Bandžiau juos kalbinti, bet bergždžiai. Anksčiau, kai man kildavo koks klausimas, aš jį užduodavau vakare prieš miegą ir tą pačią ar kitą naktį susapnuodavau atsakymą. Taip bandžiau bendrauti ir prieš porą svaičių - atsakymus gavau. Džiaugiuosi, kad pavyko toks kontaktas. O vakar gavau dar vieną ženklą. Grįžusi po darbo stačiau automobilį kieme ir apsukinėjau mašiną taip, kad ryte būtų patogu išvažiuoti. Ir kai išlipau iš automobilio, pro šalį (neaišku, iš kur atsiradęs) praėjo vaikas - kokių 4-5 metų berniukas. Truputį išsigandau, nes pagalvojau, kad aš jo tikrai nemačiau niekur stovinčio ar einančio, o juk čia uždaras kiemas. Taip galėjau ir atsitrenkti į jį... Bet vėliau supratau, kad viskas yra gerai - aš jo negalėjau pertrenkti, nes tai vaikas, kuris turėjo man parodyti, jog viskas yra gerai. :)

Nežinau, kaip kitų akimis atrodo tokios mano mintys ir pasakojimai. Bet aš tikiu, kad kiekviena moteris, turinti stiprių pojūčių gali bendrauti su dar negimusiais savo vaikais. Juk, kaip sakoma, vaikai renkasi tėvus, būdami kažkur aukštai. O kita vertus, viskas mūsų gyvenime vyksta pagal kažkieno valdomos lazdelės mostus. Jau esu rašiusi apie tai, kad mes nevaldome savo gyvenimo visu 100 procentų. Galime rinktis kryptį, bet tik kažkas ten aukščiau žino, kaip geriau viskas turi susiklostyti. Ir ne mes renkamės laiką, kada gimdyti vaikus - jie ateina, kai patys žino, jog laikas.

2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis

"Rašyti - vienas iš tų užsiėmimų pasaulyje, kuriam reikalinga vienatvė." (P.Coelho, "Zahiras")


Šiandien pradėjau skaityti knygą "Zahiras". Dar tik kelios dešimtys puslapių, bet, rodos, ten atrandu save. Noriu rašyti, bet sunkiausias yra pirmas sakinys... Taip aš ir delsiu - vis atsidarau šį blog'ą ir negaliu parašyti pirmojo sakinio. Nors viduje kaupiasi galybė minčių ir jausmų. Bet nuo ko pradėti?..

Nuo to, kad praėjusio įrašo optimistinę gaidą dėl to, jog esu viskuo patenkinta, vėl turiu pakeisti priešinga? O gal nuo to, kad kai man prasideda PMS'as, kažkodėl kartu ir vyras jį išgyvena? O gal nuo to, kad aš beprotiškai noriu sekso, kurio neturėjau jau laaaaaaaaabai ilgai.

Kažkur tyliai skamba muzika... už sienos kalbasi kaimynai... gatve retkarčiais prarieda burzgiantis automobilis... Jis miega... O aš sėdžiu tamsiame kambaryje, kurį apšviečia tik kompiuterio ekranas. Ir galvoju, ar verta rašyti čia viešai tai, ką iš tiesų galvoju. Vis prisibijau, kad kažkas iš mano artimųjų skaitys visus mano įrašus ir sužinos to, ko galbūt jiems ir nevertėtų. Gal tai ir blogai, bet esu linkusi kaupti savo jausmus savyje ir kitų jais nevarginti. Jei būna jau labai blogai, viskas bet kuriuo atveju išaiškėja. O jei situacija pasitaiso, tada džiaugiuosi, kad nieko be reikalo nevarginau savo pasakojimais.

Taip ir šį kartą - turbūt tyliai nubrauksiu ašarą dėl viso to, kas susikaupė širdyje, ir perskaičiusi dar keletą puslapių knygos, eisiu miegoti.

2010 m. balandžio 20 d., antradienis

Grįžtu :)

Po ilgos pertraukos vėl grįžtu į savo, turbūt jau visus skaitytojus praradusį blog'ą. :)

Per tokį ilgą laiką mano gyvenime spėjo tiek visko pasikeisti, kad net sunku suskaičiuoti visus pokyčius. Pirmiausia, tai su vyru pakeliavom. Mėnesį. Ilgoka... Įdomu buvo, pamatyti kitą pasaulį verta, bet Indijos tikrai neįsimylėjau ir nesuprantu tų žmonių, kurie sako, kad viskas ten kažkuria prasme šventa, o pakeliavęs jautiesi labiau subrendęs. Gal, jei važiuoji į Ašramus (jų vadinamas šventyklas), taip ir įvyksta. Bet jei keliauji po šalį, matai paprastus žmones ir jų paprastą gyvenimą, supranti, kad toje šalyje dvasiškumo tiek, kiek eilinėje šalyje, kad tie žmonės savo mąstymo stiliumi ir gyvenimo būdu yra sustingę kokiuose 1949-uose metuose ir net neketina keistis, kad bendrauti su jais ne taip ir paprasta... Žodžiu, įdomu, gražu, šilta (kas geriausia) ir tiek. Indijos neįsimylėjau ir ten sugrįžti nebenoriu. :)

Kiti pokyčiai susiję su gyvenimu Lietuvoje. Prieš keletą mėnesių rašiau, kad manęs reikės ieškoti kažkur kitur, o ne Lietuvoje. Deja, deja, bet tas planas-chuliganas ėmė ir žlugo. Tačiau bet kuriuo atveju geografinę padėtį pakeitėme - išmainėm sostinę į uostamiestį. Gyvenimas prie jūros, sako, visai kitoks. Kol kas dar tik kelios savaitės gyvename čia, apšylame kojas. Bet turėtų būti visai įdomu. O ir visais kitais pasikeitimais - būsto, darbo, automobilio, dienos režimo - visai nesiskundžiu. :)



Sako, kad viskas, kas vyksta, tik į gera. Aš tuo tikiu. Ir sunku netikėti tuo, kad kažkoks aukščiau esantis likimo pirštas mus ir mūsų gyvenimą valdo. Taip ir yra. Juk atrodo, tiek pastangų dėjom siekdami vieno tikslo, o čia viskas ėmė ir susiklostė taip, kad net negalėjom apie tokį variantą pagalvoti. Turbūt ir reikia taip gyventi -žinoti ko nori, siekti to, bet jei matai, kad nesiseka eiti link to tikslo, atsiduoti į likimo rankas ir keisti tikslus į tuos, kurių įgyvendinimas einasi smoothly. Aš stengiuosi gyventi būtent taip. Ir tikiuosi, kad visa tai, ką turime dabar, leis mums pilnavertiškai mėgautis gyvenimu. Ir jau mėgaujuosi. Kas teikia didžiausią džiaugsmą, kad grįžtu namo ir galiu ilsėtis, o ne vis galvoti apie darbą ar ir namie dirbti kažkokius darbelius, susijusius su kokiais nors projektais. dabar grįžtu ir galiu visą vakarą kuistis virtuvėje. Ir net galvos neskauda, jei neprisėdu vakare prie kompiuterio, o lipdau virtinukus, kepu pyragus, verdu sriubas ir pan. Pasiilgau tokios ramybės ir turbūt jau išaugau iš to amžiaus, kai kasdien reikėjo savotiško streso, nuolatinio galvojimo, kaip srpęsti vieną ar kitą problemą. Viduje aš rami ir džiaugiuosi kiekviena diena. :)

2010 m. sausio 25 d., pirmadienis

Keliu sparnus


Viskas, baigta! Mėnesiui pabėgame iš šios šaltos šalies. Už kelių valandų lipsime į lėktuvą ir skrisime tūkstančius kilometrų tam, kad atsipūstume ir apgalvotume, kur sukti šiame gyvenimo kelyje.

Šiandien buvo paskutinė mano darbo diena (tiksliau, pusdienis). Išėjau iš ofiso, atidavusi telefoną, raktus, kompiuterį ir visa kita. Tik mašinytė, kurios buvo labiausiai gaila, kai supratau, kad išeisiu iš šio darbo, užšalo ir kol kas liko stovėti mūsų kieme. Jai irgi gaila skirtis su manim :)) Bet aš uždariusi ofiso duris pasijutau taip lengvai, įkvėpiau tokio šviežio oro. Seniai taip gerai nesijaučiau. Lyg atsikračiusi kelias tonas slegiančio akmens ant širdies.

Ką gi, sėkmės. Galime pasimatyti mėnesį kitame blog'e - 100rupiju.blogspot.com. :)

2010 m. sausio 20 d., trečiadienis

Įsibėgėjam


Kartais pagalvoju, kad, pradėdama rašyti šį blog'ą, net negalvojau, jog viskas taip greitai ir taip smarkiai pasikeis. Planavau, kad būsiu tokia zyzianti niurzga, kuri visą rudenį ir žiemą čia taukš apie tai, kaip man šalta, niūru ir liūdna. Žodžiu, eilinį kartą baksnosiu į orų prognozes ir liesiu ašaras, kaip aš noriu ten, kur šilta. Bet viskas klostosi kitaip - nors ši žiema ir be galo (be krašto irgi) šalta [kur matyta, kad beveik mėnesį termometro stulpelis nekiltų aukščiau -9C laipsnių???], tačiau aš jau vieną kartą rudens pabaigoj pasišildžiau po Egipto saule, o dabar jau visai netrukus šildysiuos Azijoje.

Bet tai tik dalis įvykių. Šitie susiję su saule ir šiluma, kurių man be galo trūksta. Bet ir kiti pokyčiai jau įsibėgėja. Ir, atrodo, kad klostosi jie gana sklandžiai. Tfu, tfu, tfu... kaip sakant. ;)

Na, tiesa, buvo šioks toks nesklandumas. Tai mano tėvų skeptiška nuomonė apie visa tai, kas vyksta. Net tiek skeptiška gal, o daugiau priešiška. Bet po ilgų kalbų (ir turbūt tarpusavio pasitarimų jau be manęs), atrodo, kad ir jie pradėjo suprasti, ko mes tam mėnesiui išsibeldžiam už tūkstančių kilometrų ir kad mano metamas darbas nebuvo toks jau nuostabus ir geras.

Kuo sparčiau artėja didžioji diena, kai laikrodžio pasukti atgal nebegalėsime, tuo didesnis jaudulys kaupiasi širdyje. Ir gal net šiokia tokia baimė. Bet tikiu, kad viskas klostysis gerai. Kažkur giliai širdyje dėl to esu rami. Darbe išsiugdžiau savybę į daug ką nereaguoti arba sutikti sunkumus šaltai, todėl ir dabar stengiuosi likti rami. O pojūčius sutvirtino tai, kad praėjusią naktį pirmą kartą po labai ilgo laiko (kone metų) sapnavau, kad lipu laiptais Į VIRŠŲ. O tai jau geras ženklas. Bent jau mano sapnuose. Taigi, kylam!!!

2010 m. sausio 18 d., pirmadienis

Kas svarbiau? (papildyta ;) )


Dažnai tenka atsakyti į klausimą - savame bute gyvenate ar nuomojatės? Nuomojamės. Na ir? Bet reakcija paprastai būna keistoka - kaip mes, tokio amžiaus jau subrendę žmonės, o neturime SAVO buto. Juk, kaip ir visi "normalūs" žmonės seniai turėjom eiti į banką, kabintis sau ant kaklo akmenį, gauti paskolą ir mokėti ją iki kone gyvenimo galo už kokį butą popierinėmis sienomis miesto pakraštyje. Ačiū, bet tokia perspektyva manęs nevilioja. Aš nenoriu savęs varžyti, nenoriu bijoti, kad vieną dieną prarasiu darbą ir nepajėgsiu tos paskolos mokėti, nenoriu jausti įtampą, galvodama apie tai, kad man šis darbas neteikia malonumo ir reikia kažką keisti. Galiausiai, aš nejaučiu jokio diskomforto mokėdama nuomos mokestį. Koks skirtumas - moku aš jį konkrečiam žmogui (buto savininkui) ar bankui.

Aš manau, kad svarbiau gyventi ir jaustis patogiai. Užtenka įtampos darbe, todėl namų klausimas turėtų būti gerokai paprastesnis ir be jokio streso (tokio pvz., kaip paskola iki gyvenimo galo). Bet dažnai susiduriu su požiūriu, kad švaistau pinigus kelionėms, savo dvasiniam tobulėjimui - juk geriau pinigus neva taupyčiau ir kada nors nusipirkčiau butą.

Jau esu rašiusi apie tokį požiūrį ir tipišką stereotipą dėl SAVO buto kažkuriame iš savo straipsnių. Tiesa, tas straipsnis buvo per ryžtingas ir drąsus, kad redaktorius jo net nedrįso spausdinti ir taip neva susipykti su nekilnojamo turto agentūromis-reklamos užsakovėmis. Bet namie būtinai atrasiu kelias pastraipas iš to straipsnio ir įdėsiu čia. Nors ir metų ar pusantrų senumo straipsnis, bet jis vis dar aktualus.

Papildyta:
Radau aš tą straipsnį apie nekilnojamą turtą. Pasirodo, rašiau jį lygiai prieš trejus metus. Tada jau buvo pasirodę pirmieji NT burbulo galimo sprogimo požymiai, tik jais niekas netikėjo ir apie juos niekas nenorėjo kalbėti. O pasirodo, visa tai, ką rašiau, buvo tikra tiesa ir šiandien virto tikrove.
Nekopijuosiu čia to straipsnio, nes ten daug ekonominių rodiklių, skaičiukų ir pan. Bet jei kam bus įdomu, visada jį gali gauti iš manęs. ;)

2010 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Akmuo nuo širdies


Ką gi sukaupiau visą savo drąsą, kuri dar buvo likusi po tiek pasiryžimo pokyčiams, ir pasakiau savo mylimam, brangiam vadovui, kad palieku jo įmonių grupę ir pasisotinau patirtimi šiose bendrovėse (per kelerius metus dirbau keturiose iš jo penkių įmonių - net į CV visų nerašau).

Atrodo, kad šefas nuliūdo ir susimąstė, išgirdęs, kad aš jau galutinai nusprendžiau jį palikti. Gal... Juk man galėdavo užkrauti visus darbus, kuriuos tingėdavo daryti pats. Galėjo kartais su manim pasikalbėt, kai jam noras užeidavo ką nors pastrateguot. O dabar nebelieka tokio žmogaus...

Dar, tiesa, iškart užklausė, ar neišeinu pas jo aršiausią konkurentą. Cha, cha! O konkurentas tikrai rankų sudėjęs nelaukia ir jau yra pateikęs man užuominų (ką ten užuominų, visą pasiūlymą) apie darbą pas jį. :) Sudėtinga, daug peripetijų, bet pokyčiai įsibėgėja visu pajėgumu. Ir kol kas, nors ir vaikštau į visokius pokalbius dėl darbo, bet apie realų darbą dar nesusimąstau. Po mėnesio, kai grįšim iš savo kelionių, tada susimąstysiu. Dabar norisi tik pabaigti visus skubiausius darbus, kurie yra čia, ir išlėkti kuo toliau. Manau, pailsėsiu, o tada viskas atrodys kitaip. Ir ką - liko kita įdomi dalis: pasakyti tėvams, kad mėnesį manęs ne tik kad nematys, bet kad ir būsiu aš ne už 225 km, o už kelių tūkstančių. :)

2010 m. sausio 12 d., antradienis

Jau greitai




Jau greitai šis blog'as trumpam (mėnesiui) persikels į kitą blog'ą, kuriam tik šį rytą buvo sugalvotas pavadinimas. Kol kas dar jo neviešinu, bet jau greitai. :) Ir jau greitai gulėsiu šiame paplūdimyje. Tikiuosi, jis iš tiesų atrodo taip kaip nuotraukoje. :) Ir laukiu tos dienos, ir bijau. Esu nusiteikusi blogiausiam, bet gal viskas bus gerai. :)

2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Pokalbiai


Pastarųjų savaičių mano dažnas užsiėmimas - pokalbiai dėl darbo. Atrodo, aplink vis dar krizė, gatvėmis vaikšto bedarbių tuntai ir darbo rasti neįmanoma. Na, bet mano atveju bent jau pokalbiuose sudalyvauti tikrai yra kur. Tai tuo ir užsiimu. :)

Šiandien einu į dar vieną pokalbį dėl darbo. Pirmasis pokalbis toje įmonėje. Turbūt apklaus mane kokia personalo skyriaus specialistė ir vėl teks atsakyti į tūkstantį tų pačių klausimų, į kuriuos jau intensyviai atsakinėju jau kelias savaites.

Žinoma, jie renkasi darbuotoją ir nori apie jį žinoti viską, bet kaip atsibosta pačiam darbuotojui (t.y. šiuo atveju man) atsakinėti į tuos pačius klausimus. Kaip manote, koks didžiausias Jūsų profesinės veiklos pasiekimas? Kokiomis savo savybėmis didžiuojatės? Kokį projektą ar veiklą galėtumėte įvardinti kaip patį sunkiausią ar labiausiai nepasisekusį? Papasakokite iš eilės - kur dirbote, kuo dirbote ir kokių pasiekimų turėjote kiekvienoje darbovietėje?... Rrrrrrr......

Mintinai moku visus atsakymus ir turbūt net naktį pažadinta žinočiau, ką atsakyti vienu ar kitu klausimu. :) Teks visa tai tiesiog iškentėti. Tik mane labiau neramina tai, kad mano jau kaip ir beveik turimas planas B yra visai neblogas ir jei mane priims dirbti kažkur kitur, tai turėsiu keletą nemigo naktų, mąstydama, ką pasirinkti. Kaip sako psichologai, tai tokia frustracija, kai žmogui reikia priimti sprendimą ir pasirinkti tarp "gero" ir "gero" - ir saldainis skanus, ir riestainis neblogas, o rinktis galima tik vieną. Kol kas apie tai mąstau tik fragmentiškai - nemėgstu spręsti problemų, kol su jomis nesusidūriau. Bet to laiko tikrai prisibijau.

Kitas pokalbis, kuris laukia manęs - tai susitikimas su šefu ir pasakymas, kad po dviejų savaičių manęs nebebus. Tą turiu padaryti vėliausiai rytoj. Et, nemalonu. nemoku tokių pokalbių užvesti, nemoku ir kalbėtis adekvačiai tokiomis temomis. Bet kito pasirinkimo nėra - nebėra čia man vietos, o iš šefo pasvaisčiojimų suprantu, kad jei ir likčiau, tai ateitis manęs laukia tikrai nekokia. Vėl atsidurčiau baloje, t.y. vidury derybų, kurių pradžios nežinau, bet kurias turiu nežinia kaip pabaigti. Kaupiu drąsos likučius ir rytoj ruošiuosi atsakingam pokalbiui. Laikykit už mane kumščius. ;)

2010 m. sausio 8 d., penktadienis

Bilietas į pasikeitimus!


Jau beveik du mėnesius aktyviai ruošiamės pasikeitimams. Gal ir nesiklosto viskas taip, kaip norėjome, nors rankų dar nenuleidžiame. Vis dar žiūrime į Europos žemėlapį ir atsidūstame, pagalvoję, ar nuneš mus pasikeitimai į kurią nors kitą šalį ar ne. O jei ir nenuneš, tai planą B aš jau turiu. :) Kažkaip net ramiau pasijutau, kai tokį įgijau, todėl dabar telieka uždaryti senojo gyvenimo duris (ką padarysiu kitą savaitę) ir leisti pasikeitimams ateiti į mano (mūsų) gyvenimą.

Be to, reikia pasakyti, kad bilietas į pasikeitimus jau rankose. Praėjusį savaitgalį sugalvojome, kad jei pasikeitimai nenuneša mūsų į kitą šalį, tai gal reikia kažkur mėnesiui išvykti bent pailsėti, pakeliauti, pažinti pasaulį ir gal net labiau subręsti būnant toli nuo namų. Sako, toje šalyje visi subręsta ir kitaip pradeda suprasti supantį pasaulį. Tiesą sakant, niekada ten nenorėjau nuvykti, bet dabar jaučiuosi, kad esu pasiruošusi tokiai kelionei, naujiems potyriams ir nuotykiams (jei galima taip pavadinti tą, ką, manau, ten išvysiu). :)

Greitai sugalvojom, greitai viską ir susiorganizavom. Bet, kaip sakoma, jei viskas einasi sklandžiai, tai taip ir turi būti. Reiškia, einam teisingu keliu. :) Bilietai rankose, laukiam vizų, maršrutus jau sudarinėjam. Tiesa, šį kartą aš labiau pasiduodu į vyro rankas ir nesikišu (kiek tai įmanoma) į kelionės maršrutų sudarymą. Labiau noriu ir tikiuosi, kad per tą kelionę pasimėgausiu šiluma, saule ir geru maistu. :) Ir liko jau visai nedaug laiko. O grįžus bus įdomu, kaip viskas klostysis toliau.

2010 m. sausio 2 d., šeštadienis

Su Naujais! Geresniais!

Pirmiausia, su Naujais atėjusiais metais! Labai linkiu, kad visiems (kartu ir man bei mano artimiesiems) jie atneštų daugiau visokio gėrio (nebūtinai tik materialinio), ko praėjusiais metais pagailėjo. :) Ir kad greičiau baigtųsi ta visų minima ir išgyvenama krizė (sunkmetis ar ekonomikos atokvėpis - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) - tiek finansine, tiek emocine bei moraline prasme. Gal ir per daug aukštom frazėm čia kalbu, bet iš tiesų jaučiu, kad dabar ir pati susiduriu su emocine krize, kai visi jausmai yra paveikti išorinių aplinkybių ir viską jaučiu ne taip, kaip turėčiau ar norėčiau. Bet gal viskas netrukus pasikeis ir nauji metai atneš naujus pokyčius į mano gyvenimą. :)

Apibendrinant praėjusius metus galiu pasakyti taip: patys blogiausi metai ever! Atrodo, prasidėjo 2009-ieji kaip ir visi kiti, bet nuo pat sausio pradėjau ristis žemyn. Ir jei anksčiau visada, jei sapnuodavau laiptus, tai lipdavau jais aukštyn, o praėjusiais metais analogiškuose sapnuose kritau nuo jų ar lipau žemyn. Taip ir buvo... Deja... Kituose sapnuose netikėtai dingdavo automobilis, kuriuo važinėju darbo reikalais, arba (kaip praėjusios nakties sapne) dingo visas segtuvas su įmonės sutartimis, pagal kurias teikiamos paslaugos klientams. Po tokių sapnų atsibudusi suprantu, kad taip tęstis negali - reikia baigti su šituo darbu, nes mano galvoje jis jau dingsta. ir jei anksčiau prie šios įmonės, kolektyvo buvau emociškai prisirišusi, tai dabar mintyse esu visiškai laisva. Niekas manęs nesieja nei su šituo darbu, nei su miestu, kuriame dabar gyvenu. Vienu žodžiu, esu ne savo rogėse. Tik kaip atrasti tas savąsias?..

Aišku, turbūt nereikia čia minėti visų metų įvykių, kurie mane liūdino. Jų buvo daug, bet galiausiai, juk tie visi blogi dalykai privertė mane susimąstyti, kad nuo naujų metų turiu keisti savo gyvenimą. Ir reikia keisti iš esmės. Bent jau to labai norėtųsi. Noriu gyventi kitoje šalyje, noriu net pakeisti darbo sritį, noriu patirti tai, ko iki šiol nepatyriau. Bet, kaip sakoma, reikia "nespausti" likimo ir lengvai siekti tikslo, per daug nesikišant į įvykių eigą. Aš taip ir darau. Tik kol kas matau, kad viskas klostosi kiek kitaip, nei norėtųsi giliai širdyje. Na, bet turbūt taip ir turi būti. :)

Dar sutikdama naujus metus, galiu paminėti kelis praėjusių metų įvykius, kurie buvo įdomūs, malonūs, smagūs ar kokie kitokie, keliantys teigiamas emocijas. Taigi:
1. Du kartus nukeliavom į Šarm el Šeikh'ą - pasišildėm, pailsėjom. Aš pasisėmiau energijos iš saulės ir įkvėpiau jos šilumos. :) Tiesa, piramidžių taip ir likom nepamatę - pasilikom kitam kartui. :) O jis tikrai bus. Jau ketvirtas. :)
2. Pradėjau mokytis arabų kalbą. مرحبا :) Tik nežinia, ar po vieno kurso sieksiu arabų kalbos žinovės aukštumų. Sunki kalba ir reikalaujanti daug daug, labai daug darbo namuose. O šiuo metu namų darbai - tai ne mano arkliukas.
3. Pradėjau rašyti blog'ą. Ei, man tai jau įvykis.

Tik tiek??? :( Turbūt. Jei dar ką atsminsiu, papildysiu. Bet iš tiesų turbūt itin svarbus dalykas yra tai, kad (kokie metai bebūtų) šalia manęs visada yra mylimas ir mane mylintis žmogus, į kurio petį galiu pasiremti ne tik tada, kai kuo nors džiaugiuosi, bet ir tada, kai man sunku. Jei ne jis, nežinau, kaip aš - Ožiaragis - bučiau išgyvenusi tokį nuosmukio laikotarpį.
Ačiū, mylimasis tau už tai, kad esi šalia. :*

O pabaigai tai, kas suteikia ramybės. Jeigu ką, čia ne į vaizdus reika žiūrėti, o užsimerkus įsiklausyti. :)