Kartais pagalvoju, kad, pradėdama rašyti šį blog'ą, net negalvojau, jog viskas taip greitai ir taip smarkiai pasikeis. Planavau, kad būsiu tokia zyzianti niurzga, kuri visą rudenį ir žiemą čia taukš apie tai, kaip man šalta, niūru ir liūdna. Žodžiu, eilinį kartą baksnosiu į orų prognozes ir liesiu ašaras, kaip aš noriu ten, kur šilta. Bet viskas klostosi kitaip - nors ši žiema ir be galo (be krašto irgi) šalta [kur matyta, kad beveik mėnesį termometro stulpelis nekiltų aukščiau -9C laipsnių???], tačiau aš jau vieną kartą rudens pabaigoj pasišildžiau po Egipto saule, o dabar jau visai netrukus šildysiuos Azijoje.
Bet tai tik dalis įvykių. Šitie susiję su saule ir šiluma, kurių man be galo trūksta. Bet ir kiti pokyčiai jau įsibėgėja. Ir, atrodo, kad klostosi jie gana sklandžiai. Tfu, tfu, tfu... kaip sakant. ;)
Na, tiesa, buvo šioks toks nesklandumas. Tai mano tėvų skeptiška nuomonė apie visa tai, kas vyksta. Net tiek skeptiška gal, o daugiau priešiška. Bet po ilgų kalbų (ir turbūt tarpusavio pasitarimų jau be manęs), atrodo, kad ir jie pradėjo suprasti, ko mes tam mėnesiui išsibeldžiam už tūkstančių kilometrų ir kad mano metamas darbas nebuvo toks jau nuostabus ir geras.
Kuo sparčiau artėja didžioji diena, kai laikrodžio pasukti atgal nebegalėsime, tuo didesnis jaudulys kaupiasi širdyje. Ir gal net šiokia tokia baimė. Bet tikiu, kad viskas klostysis gerai. Kažkur giliai širdyje dėl to esu rami. Darbe išsiugdžiau savybę į daug ką nereaguoti arba sutikti sunkumus šaltai, todėl ir dabar stengiuosi likti rami. O pojūčius sutvirtino tai, kad praėjusią naktį pirmą kartą po labai ilgo laiko (kone metų) sapnavau, kad lipu laiptais Į VIRŠŲ. O tai jau geras ženklas. Bent jau mano sapnuose. Taigi, kylam!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą