2010 m. balandžio 20 d., antradienis

Grįžtu :)

Po ilgos pertraukos vėl grįžtu į savo, turbūt jau visus skaitytojus praradusį blog'ą. :)

Per tokį ilgą laiką mano gyvenime spėjo tiek visko pasikeisti, kad net sunku suskaičiuoti visus pokyčius. Pirmiausia, tai su vyru pakeliavom. Mėnesį. Ilgoka... Įdomu buvo, pamatyti kitą pasaulį verta, bet Indijos tikrai neįsimylėjau ir nesuprantu tų žmonių, kurie sako, kad viskas ten kažkuria prasme šventa, o pakeliavęs jautiesi labiau subrendęs. Gal, jei važiuoji į Ašramus (jų vadinamas šventyklas), taip ir įvyksta. Bet jei keliauji po šalį, matai paprastus žmones ir jų paprastą gyvenimą, supranti, kad toje šalyje dvasiškumo tiek, kiek eilinėje šalyje, kad tie žmonės savo mąstymo stiliumi ir gyvenimo būdu yra sustingę kokiuose 1949-uose metuose ir net neketina keistis, kad bendrauti su jais ne taip ir paprasta... Žodžiu, įdomu, gražu, šilta (kas geriausia) ir tiek. Indijos neįsimylėjau ir ten sugrįžti nebenoriu. :)

Kiti pokyčiai susiję su gyvenimu Lietuvoje. Prieš keletą mėnesių rašiau, kad manęs reikės ieškoti kažkur kitur, o ne Lietuvoje. Deja, deja, bet tas planas-chuliganas ėmė ir žlugo. Tačiau bet kuriuo atveju geografinę padėtį pakeitėme - išmainėm sostinę į uostamiestį. Gyvenimas prie jūros, sako, visai kitoks. Kol kas dar tik kelios savaitės gyvename čia, apšylame kojas. Bet turėtų būti visai įdomu. O ir visais kitais pasikeitimais - būsto, darbo, automobilio, dienos režimo - visai nesiskundžiu. :)



Sako, kad viskas, kas vyksta, tik į gera. Aš tuo tikiu. Ir sunku netikėti tuo, kad kažkoks aukščiau esantis likimo pirštas mus ir mūsų gyvenimą valdo. Taip ir yra. Juk atrodo, tiek pastangų dėjom siekdami vieno tikslo, o čia viskas ėmė ir susiklostė taip, kad net negalėjom apie tokį variantą pagalvoti. Turbūt ir reikia taip gyventi -žinoti ko nori, siekti to, bet jei matai, kad nesiseka eiti link to tikslo, atsiduoti į likimo rankas ir keisti tikslus į tuos, kurių įgyvendinimas einasi smoothly. Aš stengiuosi gyventi būtent taip. Ir tikiuosi, kad visa tai, ką turime dabar, leis mums pilnavertiškai mėgautis gyvenimu. Ir jau mėgaujuosi. Kas teikia didžiausią džiaugsmą, kad grįžtu namo ir galiu ilsėtis, o ne vis galvoti apie darbą ar ir namie dirbti kažkokius darbelius, susijusius su kokiais nors projektais. dabar grįžtu ir galiu visą vakarą kuistis virtuvėje. Ir net galvos neskauda, jei neprisėdu vakare prie kompiuterio, o lipdau virtinukus, kepu pyragus, verdu sriubas ir pan. Pasiilgau tokios ramybės ir turbūt jau išaugau iš to amžiaus, kai kasdien reikėjo savotiško streso, nuolatinio galvojimo, kaip srpęsti vieną ar kitą problemą. Viduje aš rami ir džiaugiuosi kiekviena diena. :)