Ženklai, sapnai, vaikai...

Gal nuskambės keistai, bet esu toks žmogus, kuris mato tam tikrus ženklus, nusakančius vienus ar kitus įvykius. Tik dažnai nemoku tų ženklų įskaityti bei panaudoti. Dažniausiai atsitinka taip, kad, pamačiusi kokį ženklą, ką nors pagalvoju, bet bijau sau garsiai pripažinti, kad gali įvykiai pasisukti į vieną ar kitą pusę. O kai jau realiai taip įvykiai ir susiklosto, tada tik suprantu, kad aš tą žinojau ir galėjau nuspėti jau gerokai anksčiau.

Gal tai šeštasis jausmas, būdingas daugeliui moterų. Bet kartais šie ženklai man parodomi gana aiškiai. Tik va, kyla klausimas - o kaip išmokti juos skaityti ir panaudoti sau tinkama linkme.

Kitas dalykas, kad aš, nors ir neturiu vaikų, tačiau su jais kartais bendrauju - sapnuose, mintyse. Prieš turbūt jau penkerius metus viename sapne mačiau už savo lango stovinčius du vaikus. Supratau, kad tai mano vaikai, bet tuo metu dar jų neįsileidau į kambarį. Sapnas kartojosi, bet aš vis nenorėjau jų įsileisti. Dar buvo per anksti.

Prieš beveik metus jau su vyru galvojom apie vaikus, ir sapne vėl pamačiau vaiką. Tik šį kartą buvo vienas vaikas už lango, kurio aš baisiai išsigandau ir nenorėjau jam pasirodyti, todėl slėpiausi atsitūpdama prie palangės. Po to sapno galvojau, kad pastojau - logiškai mąsčiau, kad jei už lango liko tik vienas vaikas, tai reiškia, antrasis jau kambaryje. :) Bet, deja... Po kelių mėnesių nesėkmingų bandymų pastoti pasikeitė situacija - aš norėjau keisti darbą, todėl planus dėl vaikų atidėjom.

Po to laiko vaikų sapnuose nebemačiau. Net buvau susirūpinusi, kur jie dingo ir kodėl nebenori man pasirodyti, ką nors pasakyti. Bandžiau juos kalbinti, bet bergždžiai. Anksčiau, kai man kildavo koks klausimas, aš jį užduodavau vakare prieš miegą ir tą pačią ar kitą naktį susapnuodavau atsakymą. Taip bandžiau bendrauti ir prieš porą svaičių - atsakymus gavau. Džiaugiuosi, kad pavyko toks kontaktas. O vakar gavau dar vieną ženklą. Grįžusi po darbo stačiau automobilį kieme ir apsukinėjau mašiną taip, kad ryte būtų patogu išvažiuoti. Ir kai išlipau iš automobilio, pro šalį (neaišku, iš kur atsiradęs) praėjo vaikas - kokių 4-5 metų berniukas. Truputį išsigandau, nes pagalvojau, kad aš jo tikrai nemačiau niekur stovinčio ar einančio, o juk čia uždaras kiemas. Taip galėjau ir atsitrenkti į jį... Bet vėliau supratau, kad viskas yra gerai - aš jo negalėjau pertrenkti, nes tai vaikas, kuris turėjo man parodyti, jog viskas yra gerai. :)

Nežinau, kaip kitų akimis atrodo tokios mano mintys ir pasakojimai. Bet aš tikiu, kad kiekviena moteris, turinti stiprių pojūčių gali bendrauti su dar negimusiais savo vaikais. Juk, kaip sakoma, vaikai renkasi tėvus, būdami kažkur aukštai. O kita vertus, viskas mūsų gyvenime vyksta pagal kažkieno valdomos lazdelės mostus. Jau esu rašiusi apie tai, kad mes nevaldome savo gyvenimo visu 100 procentų. Galime rinktis kryptį, bet tik kažkas ten aukščiau žino, kaip geriau viskas turi susiklostyti. Ir ne mes renkamės laiką, kada gimdyti vaikus - jie ateina, kai patys žino, jog laikas.

"Rašyti - vienas iš tų užsiėmimų pasaulyje, kuriam reikalinga vienatvė." (P.Coelho, "Zahiras")

Šiandien pradėjau skaityti knygą "Zahiras". Dar tik kelios dešimtys puslapių, bet, rodos, ten atrandu save. Noriu rašyti, bet sunkiausias yra pirmas sakinys... Taip aš ir delsiu - vis atsidarau šį blog'ą ir negaliu parašyti pirmojo sakinio. Nors viduje kaupiasi galybė minčių ir jausmų. Bet nuo ko pradėti?..

Nuo to, kad praėjusio įrašo optimistinę gaidą dėl to, jog esu viskuo patenkinta, vėl turiu pakeisti priešinga? O gal nuo to, kad kai man prasideda PMS'as, kažkodėl kartu ir vyras jį išgyvena? O gal nuo to, kad aš beprotiškai noriu sekso, kurio neturėjau jau laaaaaaaaabai ilgai.

Kažkur tyliai skamba muzika... už sienos kalbasi kaimynai... gatve retkarčiais prarieda burzgiantis automobilis... Jis miega... O aš sėdžiu tamsiame kambaryje, kurį apšviečia tik kompiuterio ekranas. Ir galvoju, ar verta rašyti čia viešai tai, ką iš tiesų galvoju. Vis prisibijau, kad kažkas iš mano artimųjų skaitys visus mano įrašus ir sužinos to, ko galbūt jiems ir nevertėtų. Gal tai ir blogai, bet esu linkusi kaupti savo jausmus savyje ir kitų jais nevarginti. Jei būna jau labai blogai, viskas bet kuriuo atveju išaiškėja. O jei situacija pasitaiso, tada džiaugiuosi, kad nieko be reikalo nevarginau savo pasakojimais.

Taip ir šį kartą - turbūt tyliai nubrauksiu ašarą dėl viso to, kas susikaupė širdyje, ir perskaičiusi dar keletą puslapių knygos, eisiu miegoti.