"Rašyti - vienas iš tų užsiėmimų pasaulyje, kuriam reikalinga vienatvė." (P.Coelho, "Zahiras")

Šiandien pradėjau skaityti knygą "Zahiras". Dar tik kelios dešimtys puslapių, bet, rodos, ten atrandu save. Noriu rašyti, bet sunkiausias yra pirmas sakinys... Taip aš ir delsiu - vis atsidarau šį blog'ą ir negaliu parašyti pirmojo sakinio. Nors viduje kaupiasi galybė minčių ir jausmų. Bet nuo ko pradėti?..

Nuo to, kad praėjusio įrašo optimistinę gaidą dėl to, jog esu viskuo patenkinta, vėl turiu pakeisti priešinga? O gal nuo to, kad kai man prasideda PMS'as, kažkodėl kartu ir vyras jį išgyvena? O gal nuo to, kad aš beprotiškai noriu sekso, kurio neturėjau jau laaaaaaaaabai ilgai.

Kažkur tyliai skamba muzika... už sienos kalbasi kaimynai... gatve retkarčiais prarieda burzgiantis automobilis... Jis miega... O aš sėdžiu tamsiame kambaryje, kurį apšviečia tik kompiuterio ekranas. Ir galvoju, ar verta rašyti čia viešai tai, ką iš tiesų galvoju. Vis prisibijau, kad kažkas iš mano artimųjų skaitys visus mano įrašus ir sužinos to, ko galbūt jiems ir nevertėtų. Gal tai ir blogai, bet esu linkusi kaupti savo jausmus savyje ir kitų jais nevarginti. Jei būna jau labai blogai, viskas bet kuriuo atveju išaiškėja. O jei situacija pasitaiso, tada džiaugiuosi, kad nieko be reikalo nevarginau savo pasakojimais.

Taip ir šį kartą - turbūt tyliai nubrauksiu ašarą dėl viso to, kas susikaupė širdyje, ir perskaičiusi dar keletą puslapių knygos, eisiu miegoti.