2011 m. balandžio 15 d., penktadienis

Rasti idėją



Kuo labiau artėja didžioji diena, kai turėsiu išeiti ilgų atostogų, tuo labiau mano galvoje pradeda suktis mintys, gal vertėtų tuo "poilsio" periodu sukurti kažkokį savo verslą. Taip mąstau dabar, nes esu nepatyrusi ir tikrai nežinau, kiek laiko galėsiu tam iš tiesų skirti - juk vaiko auginimas (net ir kartu su vyru) yra taip pat darbas. Bet, kol vaikelis dar vartosi pilve, galima gi ir pasvajoti. Tuo labiau, kad prieš porą dienų kažkur interneto platybėse, o gal ant Facebooko radau straipsnį, kaip atrasti / sukurti verslo idėjas. Tame tekste pateikiama 10 patarimų, kuriais, manau, visai verta pasinaudoti. Ir pirmiausia, ką padarysiu gal jau net šiandien, pasidėsiu šalia lovos bloknotą ir rašiklį. Kadaise tokį turėjau ir į jį užrašinėjau savo sapnus, bet dabar jį panaudosiu kitam tikslui. Nes iš tiesų kartais prieš miegą arba tik atsibudus kyla visokių gerų minčių (nebūtinai susijusių su verslu), o kol atsikeliu, aš jas tiesiog pamirštu. Reikia viską užsirašinėti!!!!

Dabar (tiksliau gal jau kokius trejus metus) nešiojuosi savyje vieną verslo idėją, bet ji gana sunkiai įgyvendinama - reikia nemažai investicijų, o ir atsipirkimo galimybės gana miglotos. Tad dabar užsibrėžiau sau tikslą - atrasti tokią idėją, kuriai nereikėtų daug pradinio kapitalo ir kurią būtų galima įgyvendinti vaiko auginimo atostogų metu. Juk sakoma, kad kai kuriose šalyse (ypač JAV) ištisos kartos moterų kūrė verslus būtent augindamos vaikus. Tai kodėl ir man to nepabandžius? Taigi, reikia susiimti, sutelkti savo mintis ir išgeneruoti tą super duper idėją, kuri atneš į mano sąskaitą milijonus litų / eurų. :)

Kita vertus, reikalinga ne tik idėją, bet ir tobulas jos pačios įgyvendinimas. Bet kadangi esu tas žmogus, kuris sugeba įgyvendinti net ir keisčiausius ar sudėtingiausius projektus, tai manau, kad ir ši užduotis bus man įveikiama. Tik vienintelė bėda, kurią matau savyje, - aš nemoku parduoti. Galiu sukurti produktą, jį pagaminti ar teikti kokybišką paslaugą, bet nemoku žmonėms to parduoti. Žinau, kad tai yra labai blogai, bet tikiuosi, kad čia pasitelksiu savo vyrą, o jei ne, tai ką gi - teks mokytis pardavinėti. Nors kol kas manau, reikia susitelkti ties idėja. O kai jau bus tas genialusis planas, kuriuo pati tikėsiu iki kaulų smegenų, tai gal ir pardavimo įgūdžiai ateis daug lengviau.

Idėjos, didelės ir mažos, lįskit į mano galvą!!!!

2011 m. balandžio 9 d., šeštadienis

Buto klausimas



Per vieną Rusijos TV kanalą rodo laidą, kuri vadinasi "Buto klausimas". Tik, priešingai nei mūsų situacijoje, toje laidoje kiekvieną savaitę surandamas atsakymas. Tiesa, ten rodoma, kaip pakeisti vieno ar kito kambario, virtuvės interjerą, o mūsų atveju klausimas kiek kitoks - kur gyventi. O atsakymo, tiksliau buto, vis nerandam. Gal kol kas taip ir turi būti, bet norėtųsi matyti bent kokį ženklą, kodėl tas naujas butas neatsiranda. Ženklų nematau, butų rinka tuštoka... Kartais net apima kažkoks liūdesys ar neviltis dėl tokios padėties.

Prieš šiek tiek daugiau nei metus, kai kraustėmės iš sostinės į pajūrį, atvykome čia vienai dienai, apžiūrėjome 13 variantų ir išsirinkome šitą butą. Galvojam, kad tai beveik toks pat pasisekimas, kaip aklai vištai rasti grūdą. Nes dabar, jau gyvendami tame pačiame mieste, per daugiau nei du mėnesius nerandam nieko tinkamo. Gal išaugo mūsų reikalavimai, pasidarėm išrankūs. Bet kita vertus, nesinori gyventi bet kur ir bet kaip. Nors didžiausia kliūtis, ieškant naujo buto nuomai, yra mūsų turimi baldai. Atrodo, kad visi nuomininkai sutinka gyventi su bet kokiais baldais, miegoti ant kažkieno išgulėtų lovų, sėdėti ant aptrintų sofų. Liūdna, kad taip yra... Bet ieškom, rankų nenuleidžiam ir tikimės, kad dar neatėjus vasarai (ir gimdymo terminui) rasime, kur gyventi.

Tiesa, dabar gyvenam neblogai, jei ne keletas ryškių minusų, tai čia liktume dar iki kito pavasario. Šito buto vieta mieste yra puiki, nesinorėtų keltis kažkur į miegamuosius rajonus ir gyventi susispaudus tarp šimto daugiabučių. Nebent pasitaikytų butas užmiestyje su terasa, kur šiltais vasaros vakarais galima pasėdėti pasimėgauti ramybe ar pasistatyti grilį ir pasikepti ten kokių skanumynų. :)

Jau svajoju apie tai, koks galėtų būti tas naujas mūsų būstas. Bet kol kas tai ir lieka tik mintyse. Bet, kaip sakoma, reikia savo svarbiausią klausimą, į kurį nerandi atsakymo, išsakyti garsiai, ir atsakymas pats anksčiau ar vėliau ateina. Pasakius garsiai, pati Visata padeda ieškoti sprendimo. Tad sakau garsiai: mes ieškom išsinuomoti 2-3 kambarių butą Klaipėdoje ar užmiestyje, o gal metams net Palangoje. Tegul ateina atsakymas į mūsų buto klausimą!

2011 m. balandžio 8 d., penktadienis

Atostogos (kol kas) trumpos



Geras daiktas yra atostogos. Nors jos jau beveik ir baigiasi...

Prieš keletą savaičių nusprendėm su vyru, kad reikėtų paskutinį kartą kur nors nukeliauti dviese (jei neskaičiuosim to spurdančio piliečio mano pilve). Bet, atrodo, viskas susiklostė ne taip, kaip mes galvojom - kelionės planas žlugo, nors atostogos jau buvo patvirtintos. Nors tikriausiai viskas susiklostė būtent taip, kaip ir turėjo susiklostyti. Aš tokiose situacijose visada pritaikau posakį, kad viskas, kas vyksta, tik į gera. Matyt, atostogos namie yra geriau nei kelionė. O ir šiaip daug kas, sužinoję apie mūsų planus pakeliauti, tik akis išpūsdavo, kad kokio velnio aš dar su tokiu pilvu noriu kažkur skristi. Nors, aišku, ne kitų nuomonė nulėmė mūsų kelionės planų sužlugimą.

Bet kokiu atveju šią savaitę leidžiu namie. Pirmadienis buvo energingas, mintyse skaičiavau, ką gero nuveiksiu per šią savaitę. Bet, kaip visada, pasitvirtina posakis "Žmogus planuoja, dievas juokiasi". Jau beveik penktadienis, bet suplanuoti darbai taip ir liko tik mintyse. Ir net neturiu ko apkaltinti dėl tokių neįvykdytų pažadų. Savęs, aišku, kaltinti nesinori. :) Bet už tai išsimiegu į valias, ko darbo dienomis taip trūksta. Na, pasidžiaugti galiu tik savo kulinariniais pasiekimais - gaminu po kelis patiekalus per dieną. Ir net pagalvojau: jeigu nereikėtų nuotraukų (arba geriau, jos pačios kažkokiu būdų pasidarytų), tai gal net užvesčiau maisto blog'ą. Bet fotografuoti pagamintą maistą, kai jau taip norisi jį valgyti, tai aš neturiu kantrybės.

Ir dar vienas pasiekimas - šiandien susitvarkiau savo popierius nuo rašomojo stalo vienos pusės. :) Man čia jau pasiekimas. Mano vyras juokiasi iš tokios mano "ydos": aš mėgstu kaupti visokius popierius, žurnalus, užrašus ir pan. O kai jau krūva tampa didoka, tada bandau tvarkytis. Aišku, sekasi nekaip, nes "o gal man dar šito kada nors prireiks". Niekada nieko kaip ir neprireikia, bet ... o jeigu... Todėl, vadovaujantis tokia logika, didžioji dalis popierių nuo stalo atsiduria stalčiuose arba kitoje krūvelėje.

Kadangi rytoj (t.y. jau šiandien) yra paskutinė mano atostogų diena (neskaičiuojant savaitgalio), tai, kaip koks studentas, viską pasiliekantis paskutinei nakčiai, turiu dar daug ką nuveikti. Bandysiu spėti į kirpyklą, į kelias parduotuves, pasodinti į vazonėlį bazilikų ir petražolių, susitvarkyti antrą stalo pusę ir nupiešti porą atvirukų. Spėsiu? :)

2011 m. balandžio 4 d., pirmadienis

Antras bandymas




Ką gi, bandau dar kartą atnaujinti savo blogo rašymą. Jau nebesuskaičiuosiu, kiek kartų bandžiau vėl pradėti rašyti, bet vis, atidariusi pranešimo rašymo langą, sustodavau. Kaip jau esu rašiusi, svarbiausia, tas pirmas parašytas sakinys, o po to žodžiai liejasi kaip iš gausybės rago. Bet va, tas pirmas sakinys ir nesusiregzdavo...

Atrodo, per tuos beveik metus mano gyvenimas ir pasikeitė, ir visai nepasikeitė. Taip, įvykių ir jausmų būta visokių, bet dirbu tą patį darbą, gyvenu tame pačiame uostamiestyje ir (bent jau kol kas) tame pačiame bute. [Beje, nukrypsiu į šoną, bet jei kas žinote nuomojamą 2-3 kambarių butą Klaipėdoje, mielai laukčiau Jūsų žinutės.] :)

Kita vertus, mūsų šeimos gyvenime jau už kelių mėnesių įvyks tikras perversmas - mes laukiam mažylio, kuris, dabar man rašant, intensyviai bando įspirti man į šonkaulius. :) Ir laukiu tos naujo šeimos nario atsiradimo akimirkos, ir bijau... Atrodo, kad tas gimsiantis vaikelis bus toks mažas ir trapus, kad bus baisu jį ir ant rankų paimti. O kaip dar reikės jį tokį mažuliuką aprengti? O kaip žinoti, ko jis norės paprašyti verkdamas?

Šiuo metu dar kyla daug klausimų, bet tikiuosi, kad per likusius tris mėnesius, kol laukiam mažylio, rasiu atsakymus bent į didžiąją dalį tų kylančių klausimų. Ir, žinoma, tikiuosi, kad kiti atsakymai ateis, kai prasidės mūsų didžioji vaiko auginimo patirtis. :)

Nenoriu paversti šio blogo jaunos mamytės dienoraščiu, nenoriu ir kad jis taptų kokiu maisto blogu. Tiesiog tegul tai būna mano minčių vieta, kur dabar, tikiuosi, sugrįšiu dažniau.

Iki susirašymo netrukus!