2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Pokalbiai


Pastarųjų savaičių mano dažnas užsiėmimas - pokalbiai dėl darbo. Atrodo, aplink vis dar krizė, gatvėmis vaikšto bedarbių tuntai ir darbo rasti neįmanoma. Na, bet mano atveju bent jau pokalbiuose sudalyvauti tikrai yra kur. Tai tuo ir užsiimu. :)

Šiandien einu į dar vieną pokalbį dėl darbo. Pirmasis pokalbis toje įmonėje. Turbūt apklaus mane kokia personalo skyriaus specialistė ir vėl teks atsakyti į tūkstantį tų pačių klausimų, į kuriuos jau intensyviai atsakinėju jau kelias savaites.

Žinoma, jie renkasi darbuotoją ir nori apie jį žinoti viską, bet kaip atsibosta pačiam darbuotojui (t.y. šiuo atveju man) atsakinėti į tuos pačius klausimus. Kaip manote, koks didžiausias Jūsų profesinės veiklos pasiekimas? Kokiomis savo savybėmis didžiuojatės? Kokį projektą ar veiklą galėtumėte įvardinti kaip patį sunkiausią ar labiausiai nepasisekusį? Papasakokite iš eilės - kur dirbote, kuo dirbote ir kokių pasiekimų turėjote kiekvienoje darbovietėje?... Rrrrrrr......

Mintinai moku visus atsakymus ir turbūt net naktį pažadinta žinočiau, ką atsakyti vienu ar kitu klausimu. :) Teks visa tai tiesiog iškentėti. Tik mane labiau neramina tai, kad mano jau kaip ir beveik turimas planas B yra visai neblogas ir jei mane priims dirbti kažkur kitur, tai turėsiu keletą nemigo naktų, mąstydama, ką pasirinkti. Kaip sako psichologai, tai tokia frustracija, kai žmogui reikia priimti sprendimą ir pasirinkti tarp "gero" ir "gero" - ir saldainis skanus, ir riestainis neblogas, o rinktis galima tik vieną. Kol kas apie tai mąstau tik fragmentiškai - nemėgstu spręsti problemų, kol su jomis nesusidūriau. Bet to laiko tikrai prisibijau.

Kitas pokalbis, kuris laukia manęs - tai susitikimas su šefu ir pasakymas, kad po dviejų savaičių manęs nebebus. Tą turiu padaryti vėliausiai rytoj. Et, nemalonu. nemoku tokių pokalbių užvesti, nemoku ir kalbėtis adekvačiai tokiomis temomis. Bet kito pasirinkimo nėra - nebėra čia man vietos, o iš šefo pasvaisčiojimų suprantu, kad jei ir likčiau, tai ateitis manęs laukia tikrai nekokia. Vėl atsidurčiau baloje, t.y. vidury derybų, kurių pradžios nežinau, bet kurias turiu nežinia kaip pabaigti. Kaupiu drąsos likučius ir rytoj ruošiuosi atsakingam pokalbiui. Laikykit už mane kumščius. ;)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą