Eilinis rytas, kai nuskambėjęs žadintuvas lengva ranka nuspaudžiamas ir nusisukama ant kito šono. Kaip galima keltis iš lovos, kai aplinkui taip tamsu ir apsiniaukę? Akys lyg klijais užklijuotos... Ir visai nesinori su niekuo kalbėti. Noriu tylos ir ramybės, o geriau - saulės ir šilumos, atnešančios energiją į mano kūną.
Ir galvoju, visai galėčiau atsisakyti kavos - tiesiog niekada (arba beveik niekada) jos negerti. Bet kaip? Kai be kavos turbūt net nesugebėčiau kompiuterio įsijungti. O taip norėtųsi visą dieną tysoti lovoje, miegoti ir išvis nekišti nosies iš namų. Toks mano, meškutės, gyvenimas žiemą - kai šalta ir niūru.
Džiugu tik tai, kad kolegei išpasakojus savo planus dėl ateities išgirdau, jog ji dėl manęs rami ir yra tikra, kad man viskas bus gerai. O svarbiausia, aš žinau ko noriu ir žinau, kaip tai pasiekti.
Ačiū, J., už palaikymą ir padrąsinimą. I keep on tryin'... :)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą