Et, kad mano mintys pačios save užrašytų, tai jau turbūt seniai storiausia knyga, pasirašyta mano vardu ir pavarde, stovėtų lentynoje. Bet... deja, tenka skaičiuoti laisvas minutes ir per jas bandyti gaudyti tuos minčių gabalėlius, kurie vis dar lieka galvoje. Maniau, gal reikia pirkti diktofoną? Bet kita vertus, ar tikrai visada būna kaip įrašyti kilusias mintis - juk tai gali vykti einant gatve, vairuojant mašiną, sėdint neįdomiame susitikime. :) Vis dėlto teks tenkintis keliomis sunkiai atrastomis minutėmis ir atkapstyti tas mintis, kurios nori sugulti į mano knygą.
Bet ar knygos parašymas savaime yra tikslas? Turbūt ne. Tvarkydama stalčius radau dienoraščio lapą. Rašiau jį gal prieš 5-6 metus. Jau tada norėjau parašyti kygą ir svarsčiau, ar atsiras jai vietos knygyno lentynose, ar nors vienas žmogus paims tą knygą į rankas. Žinoma, rašytojas, leisdamas knygą į šį pasaulį, nori, kad ji būtų skaitoma. Bet tikriausiai ne visada. Manau, kad yra ir tokių žmonų, kurie rašo tam, kad išlietų savo mintis, atsipalaiduotų, mąstytų, tobulėtų, pergyventų ir išgyventų, jaustų, mylėtų, kentėtų, džiaugtųsi... Ir to, ką parašai, nereikia niekam rodyti, užtenka rašyti ir jausti, kad paprasti žodžiai sugula ant popieriaus lapo į vieną gražų darinį. Man TAI svarbu.
Sako, jei gali nerašyti - nerašyk. Aš negaliu... Bet juk šį posakį galima ir perfrazuoti: jei gali neskaityti - neskaityk. ;)
Kartais pagalvoju, kad yra mažai žmonių, su kuriais aš kalbuosi. Kai man liūdna, aš verkiu ir tyliu. Kai man ką nors skauda, aš verkiu ir tyliu. Kai mano viduje susikaupia jausmų jūra, dažniausiai aš tyliu ir kraunu visus jausmus ir emocijas į savo vidų... Hm, kalbėti aš moku - neabejokit, bet nemoku reikšti savo jausmų kalbėdama. Aš juos galiu užrašyti, bet pasakyti - ne. Ir negaliu kitaip - nemoku, nedrįstu perlaužti savęs. Net pasakyti savo vyrui, kad jį be galo myliu, man yra sunku. Galiu tą parašyti tūkstantį kartų, bet tokius žodžius dažniau išgirstu iš jo nei pati pasakau.
Žinau, kad nėra gerai kaupti emocijas savyje, nes kartais jos pratrūksta kaip pradurtas adata balionas, pilnas vandens. O tada jau saugokitės potvynio... :) Todėl aš rašau. Ir rašau dažniausiai, kai būnu viena, nes tada, jei ir nurieda skruostu ašara, niekas jos nemato ir niekam nereikia aiškintis, kodėl taip atsitiko. Ir didžiausia mano svajonė yra ta, kad galėčiau gyventi nuostabiame Žemės kampelyje, ten, kur visada šilta, sėdėti terasoje ir rašyti... Kad nereikėtų kiekvieną ankstyvą rytą žudyti savęs prisiverčiant keltis iš lovos, kad nereikėtų sukti galvos dėl to, iš kur gauti pinigų pragyvenimui... Tiesiog gyventi ir mėgautis kiekviena diena... Išsimiegoti, leisti laiką su mylimais žmonėmis, gėrėtis gamta, džiaugtis saule, mėgautis skaniu maistu ir rašyti, rašyti, rašyti....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą