Liko visai nedaug iki susitikimo su mūsų leliuku. Viena gydytoja skaičiuoja, kad šis didysis pasimatymas turėtų įvykti už dviejų savaičių, o kita - kad jau po 10 dienų. Ir kuo labiau trumpėja šie terminai, tuo labiau mane apima baimė ar nerimas: kaip viskas bus, ar aš sugebėsiu, kaip vyks gimdymas, ar mes ką tik iškepti tėveliai susitvarkysim...
Be to, vis labiau pagaunu save, kad, kaip man dažnai ir būna, mėgaujuosi pačiu procesu, t.y. vaikučio laukimu, ir nelabai noriu, kad tas procesas taip greitai baigtųsi. Nors esu į rezultatą ir tikslą orientuotas žmogus, bet dažnai mėgaujuosi pačiu daromų darbų procesu. O kelionėse išvis pastebiu, kad man patinka ilgai važiuoti ar skristi. Ir kuo labiau artėja kelionės tikslas, tuo labiau noriu, kad pats keliavimo procesas nesibaigtų.
Aišku, tai nesulyginami dalykai - vaiko laukimas ir koks nors kitas procesas. Mėgaujuosi paskutinėmis laukimo savaitėmis, kurios bėga tikrai labai greitai. Tačiau nebijau pripažinti, kad nerimauju, kaip viskas pasikeis po vaiko gimimo. Dabar mes su vyru esam dviese, priklausom tik vienas kitam, rūpinamės tik vienas kito poreikiais. O atsiradus mažam kūdikėliui, viskas bus kitaip. Jis, mažas žmogeliukas, taps tuo, kuris mums rūpės labiausiai. Noriu tikėti, kad viskas bus gerai. O galbūt po tam tikro laiko sakysiu, kad mėgaujuosi dar vienu procesu - vaiko auginimu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą