Šiandien sužinojau, kad viena pažįstama (beje,metais jaunesnė už mane) prieš kelias dienas pagimdė jau trečią (!!!) savo vaiką. Aišku, paskelbė apie tai Facebook'e - kitaip nebūčiau sužinojusi. Bet ne tame esmė. Pažiūrėjau į to vaikučio nuotrauką ir pagalvojau, kaip tai mano draugei gerai - jau praėjo pats baisiausias etapas: gimdymas.
Man jau irgi lieka paskutinės dienos, kai vaikštau su savo arbūziuku pilvu. O iš tikrųjų tai turbūt gimdymas gali prasidėti bet kada. Bent jau taip sako gydytoja. Tad jau kažkaip skaičiuoju tas dienas su savotiška baime ir galvoju: greičiau viskas prasidėtų, greičiau ir pasibaigtų.
Tik kad ir kaip bebūtų keista, man labiau nerimą kelia pats gimdymo procesas, kaip viskas vyks, kaip seksis ligoninėje, kiek laiko viskas truks, o ne galbūt būsimas skausmas. Kai paskaitau įvairius interneto forumus, tai moteriškės ten intensyviai aptarinėja epidūro procedūrą, perka tuos rinkinius ir pan. O aš kažkaip keistai viduje esu rami dėl to - neturiu jokio epidūro ir nemanau, kad man jo reikia. Galvoju, kad man tai nebaisu. Turbūt, jei labai skaudės, išspausiu ir kokią ašarą (aš paprastai truputį paverkiu, kai man ką labai skauda, bet tai tikrai padeda tą skausmą numalšinti). Bet jau norėtųsi tai pergyventi greičiau ir kibti į vaiko priežiūros praktinius mokslus.
Šiandien ta proga, kad jau tuoj tuoj turiu gimdyti, su vyru išsiruošėm apsižiūrėti, kur yra gimdymo namai ir kur ten mane reikės nuvežti, kai jau prasidės (kaip gydytojai sako) "veikla". Viską išsiaiškinom, o namie jau didėja daiktų, reikalingų gimdymo namuose, krūvelė. Beveik viskas paruošta. Tik vis pergyvenu, ar užtektinai nupirkau rūbelių mūsų mažiukui. O gal reikėjo dar ką nors nupirkti? Na, bet ne deficito metas - jei dar ko prireiks, juk galima visada nuvažiuoti į parduotuvę. Laukim ir būkim ramūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą