Pasiruošus

Megztuką baigiau! :) Tiesa, ne vakar, kaip buvau žadėjusi, nes mašinytės aplikaciją ir sagas susiuvau tik šiandien. Bet kadangi dar negimdau, tai reiškia, kad spėjau atlikti šį darbą laiku.

Aišku, tas megztukas yra pirmas mano "blynas". Ir šiek tiek prisvilęs, pasakyčiau. Jis ne toks dailus, kaip turėtų būti, bet vis dėlto tai - pirmas mano nuo pradžių iki galo pagamintas mezginys, todėl labai stipriai manęs kritikuoti kaip ir nereikėtų. :) Kitą kartą aš padarysiu geriau. Tuo labiau, kad prieš keletą dienų daviau vyrui tokio smulkaus Kalėdinio versliuko idėją, susijusią su mezginiais. Tik žiūrėsim, kaip pavyks ją realizuoti.

Tai ką, jau viršijam savo vaiko laukimo terminus. Bet maišeliai su daiktais jau paruošti, viskas sudėta, lieka tik sulaukti kažkokių ryškių ženklų ir judėti ligoninės link. Kažkokia savotiška įtampa namuose vyrauja - vyras nori kuo daugiau namų ūkio darbų nudirbti iki vaiko gimimo, o aš šiaip įsitempusi laukiu, kada viskas prasidės. Vakar dar turėjau kuo užsiimti - ėjau į turgų braškių, vėliau jas tryniau su cukrumi, o galiausiai, mezgiau megztuką. O šiandien tiesiog trinuosi iš kampo į kampą, sėdžiu prie kompiuterio ir net nieko valgyt nenoriu...Tiesiog laukiu. Tikiuosi, nebeilgai.

Megztukas

Vaikščiojau, vaikščiojau po namus ir prisiminiau savo senoką pažadą, kad būdama nėščia pradėsiu rimtai megzti. Na, kadangi nėštumas (o ir tokios visiškai laisvos dekretinės atostogos, kai galiu laiką skirti tik sau) kaip jau ir eina į pabaigą, tai puoliau bent paskutinėmis dienomis vykdyti savo pažadą.

Jau geras pusmetis mėtėsi mano pradėtas mezginys, kuris vėliau turėtų pavirsti mano megztiniu. Tai čiupau ir baigiau tą dalį (nes ji užėmė vienintelius turimus virbalus) ir... pradėjau megzti vaikui megztuką. Tokį mažytį, mažytį. :) Ir mezgasi greitai. Nors tokia iš manęs ir mezgėja - moku porą raštų ir tiek. O dėl visokių gudrybių, kaip kaklo "išėmimas" ar pan. konsultuojuosi su geresnėmis savo šeimos mezgėjomis - mama ir sese.

Tikiuosi, kad iki gimdymo dar spėsiu tą vaikišką megztuką pabaigti. O jei ne, tai gal irgi ne bėda, juk megztuko jam tikrai prireiks ne tik gimdymo namuose.

Pasigyriau, o dabar atgal prie darbo - virbalus į rankas ir mezgu toliau. Liko priekio vienos pusės dalis ir rankovytės. Rytoj turiu viską pabaigti, susiūti ir dar ant megztuko prisiūti mašinyčių aplikacijas. :)

Paskutinės dienos

Šiandien sužinojau, kad viena pažįstama (beje,metais jaunesnė už mane) prieš kelias dienas pagimdė jau trečią (!!!) savo vaiką. Aišku, paskelbė apie tai Facebook'e - kitaip nebūčiau sužinojusi. Bet ne tame esmė. Pažiūrėjau į to vaikučio nuotrauką ir pagalvojau, kaip tai mano draugei gerai - jau praėjo pats baisiausias etapas: gimdymas.

Man jau irgi lieka paskutinės dienos, kai vaikštau su savo arbūziuku pilvu. O iš tikrųjų tai turbūt gimdymas gali prasidėti bet kada. Bent jau taip sako gydytoja. Tad jau kažkaip skaičiuoju tas dienas su savotiška baime ir galvoju: greičiau viskas prasidėtų, greičiau ir pasibaigtų.

Tik kad ir kaip bebūtų keista, man labiau nerimą kelia pats gimdymo procesas, kaip viskas vyks, kaip seksis ligoninėje, kiek laiko viskas truks, o ne galbūt būsimas skausmas. Kai paskaitau įvairius interneto forumus, tai moteriškės ten intensyviai aptarinėja epidūro procedūrą, perka tuos rinkinius ir pan. O aš kažkaip keistai viduje esu rami dėl to - neturiu jokio epidūro ir nemanau, kad man jo reikia. Galvoju, kad man tai nebaisu. Turbūt, jei labai skaudės, išspausiu ir kokią ašarą (aš paprastai truputį paverkiu, kai man ką labai skauda, bet tai tikrai padeda tą skausmą numalšinti). Bet jau norėtųsi tai pergyventi greičiau ir kibti į vaiko priežiūros praktinius mokslus.

Šiandien ta proga, kad jau tuoj tuoj turiu gimdyti, su vyru išsiruošėm apsižiūrėti, kur yra gimdymo namai ir kur ten mane reikės nuvežti, kai jau prasidės (kaip gydytojai sako) "veikla". Viską išsiaiškinom, o namie jau didėja daiktų, reikalingų gimdymo namuose, krūvelė. Beveik viskas paruošta. Tik vis pergyvenu, ar užtektinai nupirkau rūbelių mūsų mažiukui. O gal reikėjo dar ką nors nupirkti? Na, bet ne deficito metas - jei dar ko prireiks, juk galima visada nuvažiuoti į parduotuvę. Laukim ir būkim ramūs.

Stebuklėlis

Ne, aš dar nepagimdžiau. Toks pagrindinis atsakymas dabar sklinda iš mano lūpų, nes paskutiniosiomis savaitėmis visi tik to ir klausinėja: tai kada jau tu gimdysi? O aš juk niekur neskubu. Kai tik mažiukas sugalvos, kad jam laikas pasimatyti su mumis, tada ir pasiprašys į šį pasaulį. Ir aš jo neskubinu. Dar gerą savaitę galiu vaikščioti su dideliu pilvu. Beje, kai lauke oras ne toks karštas, tai ir miegu neblogai, ir vaikštau daug, ir šiaip jaučiuosi puikiai.

Tik va, vienas klausimas man vis kyla. Jau seniai norėjau jį iškelti ir su vyru vis apie tai padiskutuojam. Skaitau kartais "supermamų" forumą ar šiaip kokios draugės / pažįstamos pasigimdo vaikus, ir visos jos sutartinai tvirtina, kad vaikas - tai stebuklas. Bet jūs man paaiškinkit, kodėl čia toks stebuklas? Kad kiti žinduoliai gyvūnai išnešioja ir susilaukia palikuonių - tai ne stebuklas, o gamtos šauksmas. O jau jei žmogui gimsta mažas žmogeliukas, tai - jau stebuklas. Man kažkaip logiškai tai nesusisieja. Esam tokie pat žinduoliai, todėl ir vaikų gimimas yra lygiai toks pat natūralus dalykas. Bent jau mano tokia nuomonė.

Aišku, dabar jau gimdžiusios moteriškės gali pulti prieštarauti: neva, pagimdysiu, tada suprasiu. Bet aš tuo abejoju. Manau, viskas vyksta natūraliai. Ir nėra gyvenime jokių stebuklų.

Procesas, o ne rezultatas?

Liko visai nedaug iki susitikimo su mūsų leliuku. Viena gydytoja skaičiuoja, kad šis didysis pasimatymas turėtų įvykti už dviejų savaičių, o kita - kad jau po 10 dienų. Ir kuo labiau trumpėja šie terminai, tuo labiau mane apima baimė ar nerimas: kaip viskas bus, ar aš sugebėsiu, kaip vyks gimdymas, ar mes ką tik iškepti tėveliai susitvarkysim...

Be to, vis labiau pagaunu save, kad, kaip man dažnai ir būna, mėgaujuosi pačiu procesu, t.y. vaikučio laukimu, ir nelabai noriu, kad tas procesas taip greitai baigtųsi. Nors esu į rezultatą ir tikslą orientuotas žmogus, bet dažnai mėgaujuosi pačiu daromų darbų procesu. O kelionėse išvis pastebiu, kad man patinka ilgai važiuoti ar skristi. Ir kuo labiau artėja kelionės tikslas, tuo labiau noriu, kad pats keliavimo procesas nesibaigtų.

Aišku, tai nesulyginami dalykai - vaiko laukimas ir koks nors kitas procesas. Mėgaujuosi paskutinėmis laukimo savaitėmis, kurios bėga tikrai labai greitai. Tačiau nebijau pripažinti, kad nerimauju, kaip viskas pasikeis po vaiko gimimo. Dabar mes su vyru esam dviese, priklausom tik vienas kitam, rūpinamės tik vienas kito poreikiais. O atsiradus mažam kūdikėliui, viskas bus kitaip. Jis, mažas žmogeliukas, taps tuo, kuris mums rūpės labiausiai. Noriu tikėti, kad viskas bus gerai. O galbūt po tam tikro laiko sakysiu, kad mėgaujuosi dar vienu procesu - vaiko auginimu.

Naujas gyvenimo lapas

Jau galiu drąsiai sakyti, kad verčiame naują gyvenimo lapą. Pirmiausia, vargais negalais išsprendėme buto klausimą ir persikraustėm. Et, kaip džiaugiuosi, kad dabar tokie laikai, kai gali susipakuoti visus savo daiktus, pasisamdyti porą krovėjų su automobiliu ir jie viską suneša į mašiną, perveža, užneša ir net padeda beveik į tą vietą, kur reikia. Džiaugiuosi tokia paslauga be galo, nes man su savo dideliu pilvu jau ir šiaip sunku užlipti į ketvirtą aukštą, o dar jei reikėtų dėžes nešioti... oi, ne...

Bet šiaip galiu pasakyti, kad džiaugiamės savo nauja gyvenama vieta. Aišku, nuomojamas butas - tai ne savas namas, bet šitas būstas turbūt net geresnis už tą, kuriame gyvenom pastaruosius metus. Ir, pirmiausia, taip galiu sakyti dėl to, kad čia yra atskira virtuvė. Aš mėgstu gaminti, todėl virtuvė yra mano teritorija. O atskirta nuo kambario virtuvė (kas, beje, naujos statybos namuose dabar baisiai nemadinga - tik nesuprantu, kodėl) yra išvis didžiausias gėris. Žodžiu, kai jau pagaliau baigsim iškraustyti visas dėžes, dėžutes ir maišelius, kurių dar šiek tiek užsiliko, tada jau visai bus smagu čia gyventi.

Kitas dalykas, kas pasikeitė - aš išėjau ilgų atostogų. Tai reiškia, kad dabar šiek tiek pailsėsiu tiesiogine šio žodžio prasme, kol gims mūsų leliukas, o po to, kaip sakoma, kibsiu į kitus darbus - vaiko auginimą. Bet esmė ta, kad į darbą kas rytą keliauti nereikia. Viskas susidėjo tuo pačiu metu - ir kraustymasis, ir paskutinės dienos darbe. Bet nors jau daugiau nei dvi savaites nedirbu, vis tiek dar neatitrūkstu nuo darbo reikalų - skaitau darbinį elektroninį paštą, domiuosi, kas vyksta toje rinkoje. O be to, dar ir vaikštau į visokius susirinkimus organizacijose, su kuriomis buvau užmezgusi ryšius per pastaruosius metus. Mano vyras net juokiasi - sako, tu pradėsi gimdyti, o tuo metu neva reikės į kokį susirinkimą, tai spręsiu, kur važiuoti: gimdyti ar į susirinkimą. :)) Na, bet negaliu aš taip sėdėti vietoje. O tuo labiau, kad dabar jau tuoj už 2-3 savaičių baigsis visokių klubų ir asociacijų veikla prieš vasaros atostogas, tad spėsiu iki gimdymo pabaigti visus reikalus.

Aišku, labiausiai viskas pasikeis, kai gims mūsų vaikiukas. Šiandien paskutinį kartą jį mačiau per ekraną echoskopijos metu, o dabar jau lauksim susitikimo gyvai. Baisoka, bet tikiuosi, kad viskas bus gerai.

Rasti idėją

Kuo labiau artėja didžioji diena, kai turėsiu išeiti ilgų atostogų, tuo labiau mano galvoje pradeda suktis mintys, gal vertėtų tuo "poilsio" periodu sukurti kažkokį savo verslą. Taip mąstau dabar, nes esu nepatyrusi ir tikrai nežinau, kiek laiko galėsiu tam iš tiesų skirti - juk vaiko auginimas (net ir kartu su vyru) yra taip pat darbas. Bet, kol vaikelis dar vartosi pilve, galima gi ir pasvajoti. Tuo labiau, kad prieš porą dienų kažkur interneto platybėse, o gal ant Facebooko radau straipsnį, kaip atrasti / sukurti verslo idėjas. Tame tekste pateikiama 10 patarimų, kuriais, manau, visai verta pasinaudoti. Ir pirmiausia, ką padarysiu gal jau net šiandien, pasidėsiu šalia lovos bloknotą ir rašiklį. Kadaise tokį turėjau ir į jį užrašinėjau savo sapnus, bet dabar jį panaudosiu kitam tikslui. Nes iš tiesų kartais prieš miegą arba tik atsibudus kyla visokių gerų minčių (nebūtinai susijusių su verslu), o kol atsikeliu, aš jas tiesiog pamirštu. Reikia viską užsirašinėti!!!!

Dabar (tiksliau gal jau kokius trejus metus) nešiojuosi savyje vieną verslo idėją, bet ji gana sunkiai įgyvendinama - reikia nemažai investicijų, o ir atsipirkimo galimybės gana miglotos. Tad dabar užsibrėžiau sau tikslą - atrasti tokią idėją, kuriai nereikėtų daug pradinio kapitalo ir kurią būtų galima įgyvendinti vaiko auginimo atostogų metu. Juk sakoma, kad kai kuriose šalyse (ypač JAV) ištisos kartos moterų kūrė verslus būtent augindamos vaikus. Tai kodėl ir man to nepabandžius? Taigi, reikia susiimti, sutelkti savo mintis ir išgeneruoti tą super duper idėją, kuri atneš į mano sąskaitą milijonus litų / eurų. :)

Kita vertus, reikalinga ne tik idėją, bet ir tobulas jos pačios įgyvendinimas. Bet kadangi esu tas žmogus, kuris sugeba įgyvendinti net ir keisčiausius ar sudėtingiausius projektus, tai manau, kad ir ši užduotis bus man įveikiama. Tik vienintelė bėda, kurią matau savyje, - aš nemoku parduoti. Galiu sukurti produktą, jį pagaminti ar teikti kokybišką paslaugą, bet nemoku žmonėms to parduoti. Žinau, kad tai yra labai blogai, bet tikiuosi, kad čia pasitelksiu savo vyrą, o jei ne, tai ką gi - teks mokytis pardavinėti. Nors kol kas manau, reikia susitelkti ties idėja. O kai jau bus tas genialusis planas, kuriuo pati tikėsiu iki kaulų smegenų, tai gal ir pardavimo įgūdžiai ateis daug lengviau.

Idėjos, didelės ir mažos, lįskit į mano galvą!!!!

Buto klausimas

Per vieną Rusijos TV kanalą rodo laidą, kuri vadinasi "Buto klausimas". Tik, priešingai nei mūsų situacijoje, toje laidoje kiekvieną savaitę surandamas atsakymas. Tiesa, ten rodoma, kaip pakeisti vieno ar kito kambario, virtuvės interjerą, o mūsų atveju klausimas kiek kitoks - kur gyventi. O atsakymo, tiksliau buto, vis nerandam. Gal kol kas taip ir turi būti, bet norėtųsi matyti bent kokį ženklą, kodėl tas naujas butas neatsiranda. Ženklų nematau, butų rinka tuštoka... Kartais net apima kažkoks liūdesys ar neviltis dėl tokios padėties.

Prieš šiek tiek daugiau nei metus, kai kraustėmės iš sostinės į pajūrį, atvykome čia vienai dienai, apžiūrėjome 13 variantų ir išsirinkome šitą butą. Galvojam, kad tai beveik toks pat pasisekimas, kaip aklai vištai rasti grūdą. Nes dabar, jau gyvendami tame pačiame mieste, per daugiau nei du mėnesius nerandam nieko tinkamo. Gal išaugo mūsų reikalavimai, pasidarėm išrankūs. Bet kita vertus, nesinori gyventi bet kur ir bet kaip. Nors didžiausia kliūtis, ieškant naujo buto nuomai, yra mūsų turimi baldai. Atrodo, kad visi nuomininkai sutinka gyventi su bet kokiais baldais, miegoti ant kažkieno išgulėtų lovų, sėdėti ant aptrintų sofų. Liūdna, kad taip yra... Bet ieškom, rankų nenuleidžiam ir tikimės, kad dar neatėjus vasarai (ir gimdymo terminui) rasime, kur gyventi.

Tiesa, dabar gyvenam neblogai, jei ne keletas ryškių minusų, tai čia liktume dar iki kito pavasario. Šito buto vieta mieste yra puiki, nesinorėtų keltis kažkur į miegamuosius rajonus ir gyventi susispaudus tarp šimto daugiabučių. Nebent pasitaikytų butas užmiestyje su terasa, kur šiltais vasaros vakarais galima pasėdėti pasimėgauti ramybe ar pasistatyti grilį ir pasikepti ten kokių skanumynų. :)

Jau svajoju apie tai, koks galėtų būti tas naujas mūsų būstas. Bet kol kas tai ir lieka tik mintyse. Bet, kaip sakoma, reikia savo svarbiausią klausimą, į kurį nerandi atsakymo, išsakyti garsiai, ir atsakymas pats anksčiau ar vėliau ateina. Pasakius garsiai, pati Visata padeda ieškoti sprendimo. Tad sakau garsiai: mes ieškom išsinuomoti 2-3 kambarių butą Klaipėdoje ar užmiestyje, o gal metams net Palangoje. Tegul ateina atsakymas į mūsų buto klausimą!

Atostogos (kol kas) trumpos

Geras daiktas yra atostogos. Nors jos jau beveik ir baigiasi...

Prieš keletą savaičių nusprendėm su vyru, kad reikėtų paskutinį kartą kur nors nukeliauti dviese (jei neskaičiuosim to spurdančio piliečio mano pilve). Bet, atrodo, viskas susiklostė ne taip, kaip mes galvojom - kelionės planas žlugo, nors atostogos jau buvo patvirtintos. Nors tikriausiai viskas susiklostė būtent taip, kaip ir turėjo susiklostyti. Aš tokiose situacijose visada pritaikau posakį, kad viskas, kas vyksta, tik į gera. Matyt, atostogos namie yra geriau nei kelionė. O ir šiaip daug kas, sužinoję apie mūsų planus pakeliauti, tik akis išpūsdavo, kad kokio velnio aš dar su tokiu pilvu noriu kažkur skristi. Nors, aišku, ne kitų nuomonė nulėmė mūsų kelionės planų sužlugimą.

Bet kokiu atveju šią savaitę leidžiu namie. Pirmadienis buvo energingas, mintyse skaičiavau, ką gero nuveiksiu per šią savaitę. Bet, kaip visada, pasitvirtina posakis "Žmogus planuoja, dievas juokiasi". Jau beveik penktadienis, bet suplanuoti darbai taip ir liko tik mintyse. Ir net neturiu ko apkaltinti dėl tokių neįvykdytų pažadų. Savęs, aišku, kaltinti nesinori. :) Bet už tai išsimiegu į valias, ko darbo dienomis taip trūksta. Na, pasidžiaugti galiu tik savo kulinariniais pasiekimais - gaminu po kelis patiekalus per dieną. Ir net pagalvojau: jeigu nereikėtų nuotraukų (arba geriau, jos pačios kažkokiu būdų pasidarytų), tai gal net užvesčiau maisto blog'ą. Bet fotografuoti pagamintą maistą, kai jau taip norisi jį valgyti, tai aš neturiu kantrybės.

Ir dar vienas pasiekimas - šiandien susitvarkiau savo popierius nuo rašomojo stalo vienos pusės. :) Man čia jau pasiekimas. Mano vyras juokiasi iš tokios mano "ydos": aš mėgstu kaupti visokius popierius, žurnalus, užrašus ir pan. O kai jau krūva tampa didoka, tada bandau tvarkytis. Aišku, sekasi nekaip, nes "o gal man dar šito kada nors prireiks". Niekada nieko kaip ir neprireikia, bet ... o jeigu... Todėl, vadovaujantis tokia logika, didžioji dalis popierių nuo stalo atsiduria stalčiuose arba kitoje krūvelėje.

Kadangi rytoj (t.y. jau šiandien) yra paskutinė mano atostogų diena (neskaičiuojant savaitgalio), tai, kaip koks studentas, viską pasiliekantis paskutinei nakčiai, turiu dar daug ką nuveikti. Bandysiu spėti į kirpyklą, į kelias parduotuves, pasodinti į vazonėlį bazilikų ir petražolių, susitvarkyti antrą stalo pusę ir nupiešti porą atvirukų. Spėsiu? :)

Antras bandymas

Ką gi, bandau dar kartą atnaujinti savo blogo rašymą. Jau nebesuskaičiuosiu, kiek kartų bandžiau vėl pradėti rašyti, bet vis, atidariusi pranešimo rašymo langą, sustodavau. Kaip jau esu rašiusi, svarbiausia, tas pirmas parašytas sakinys, o po to žodžiai liejasi kaip iš gausybės rago. Bet va, tas pirmas sakinys ir nesusiregzdavo...

Atrodo, per tuos beveik metus mano gyvenimas ir pasikeitė, ir visai nepasikeitė. Taip, įvykių ir jausmų būta visokių, bet dirbu tą patį darbą, gyvenu tame pačiame uostamiestyje ir (bent jau kol kas) tame pačiame bute. [Beje, nukrypsiu į šoną, bet jei kas žinote nuomojamą 2-3 kambarių butą Klaipėdoje, mielai laukčiau Jūsų žinutės.] :)

Kita vertus, mūsų šeimos gyvenime jau už kelių mėnesių įvyks tikras perversmas - mes laukiam mažylio, kuris, dabar man rašant, intensyviai bando įspirti man į šonkaulius. :) Ir laukiu tos naujo šeimos nario atsiradimo akimirkos, ir bijau... Atrodo, kad tas gimsiantis vaikelis bus toks mažas ir trapus, kad bus baisu jį ir ant rankų paimti. O kaip dar reikės jį tokį mažuliuką aprengti? O kaip žinoti, ko jis norės paprašyti verkdamas?

Šiuo metu dar kyla daug klausimų, bet tikiuosi, kad per likusius tris mėnesius, kol laukiam mažylio, rasiu atsakymus bent į didžiąją dalį tų kylančių klausimų. Ir, žinoma, tikiuosi, kad kiti atsakymai ateis, kai prasidės mūsų didžioji vaiko auginimo patirtis. :)

Nenoriu paversti šio blogo jaunos mamytės dienoraščiu, nenoriu ir kad jis taptų kokiu maisto blogu. Tiesiog tegul tai būna mano minčių vieta, kur dabar, tikiuosi, sugrįšiu dažniau.

Iki susirašymo netrukus!