2009 m. spalio 22 d., ketvirtadienis

Išbristi iš upės




Kiekvienas rytas būna savotiškas išbandymas - ką pamatysiu už lango: sniegą, lietų, apšalusį ar pasidengusį storu klevo lapų kilimu savo mašiniuką. Gyvenimas po klevu... Nors sakiau, kad geriau pro langą nežiūrėti, tačiau reikia pripažinti, kad taip elgtis nepavyksta. Vis tiek prieš einant į gatvę norisi bent morališkai pasiruošti tavęs laukiantiems klimato kaitos netikėtumams.

Bet netgi žiūrint pro langą, pakelti akis aukštyn į dangų nedrąsu - tankus ir pilkas debesų sluoksnis greit priverčia sugrįžti į nykią ryto kasdienybę... Ir vėl mąstau, kad neturiu kuo šiandien apsirengti. Tokios jau mes moterys - jei nėra nė vieno naujo drabužo spintoje, tai reiškia, kad teks kasdien grįžti prie klausimo - kuo šiandien rengsiuosi... Stereotipiškas mąstymas, bet pripažinkim, kad dažniausiai mes tokios. :)

Nors kita vertus, vis dažniau galvoju, kad ne tai yra svarbiausia. Ne naujas rūbas, modernus telefonas ar prabangus automobilis suteikia didžiausią džiaugsmą. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet didžiausia prabanga - dirbti tai, kas yra ne tavo darbas, o tiesiog gyvenimo būdas. Dirbti ir jausti malonumą - štai ko siekiame. Bet kodėl tik nedaugelis gali džiaugtis tokia laime?

Rodos, prieš keletą metų ir aš buvau tų laimingųjų tarpe. Dirbau tai, kas patiko, kas varė į priekį. Visada turėjau tikslą kopti aukštyn, pasiekti dar geresnių rezultatų. Ir pasiekiau. Taip, pasiekiau kone viską, ką buvo galima pasiekti. Bet štai viršūnė, o štai ir ... krizė. Dugnas... Atrodo, turėčiau norėti siekti dar vieno tikslo - išgyventi ir nugalėti sunkmetį. Bet ne... ši mintis kuo toliau, tuo labiau darosi nepatraukli. Viduje jaučiu, kad jau išsisėmiau - atidaviau visą save šiam darbui, bet nebejaučiu, kad galėčiau ir vėl viską pradėti nuo pradžių. Du kartus į tą pačią upę neįbrisi... Bandžiau, bet nepavyko. O dabar norisi tiesiog iš šios upės kuo greičiau išbristi. Tikiu, kad krante manęs laukia daug didesnės galimybės. Tik reikia jas rasti.

Bet žinau dar du gerus posakius, pastumiančius į priekį ir priverčiančius nebijoti ir šiek tiek surizikuoti. :) Pirmas posakis: "Kas ieško, tas randa." O kitas: "Tai, ko labiausiai ieškai, slepiasi už gretimo kampo."

Tad belieka tik truputį pasitikėti savimi ir apsidairyti aplink. Ei, ir užteks taupyti - įjunkite pagaliau šviesą tunelio gale!!!

Hmm... šiandien ketinau rašyti kita tema... :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą