Beveik...

Beveik baigėsi šventės, galima lengviau atsikvėpti. Net negražu prisipažinti, bet dovanos buvo nupirktos per vieną dieną. Greit sugalvojau, greit nupirkau. Atrodo, visi, išskyrus mano suplonėjusią piniginę, liko patenkinti. :) Paskutinįjį vakarą dar spėjau prikepti visokių sausainių ir pagaminti saldainių. Tik nebeišsaugojau savo kasmetinės tradicijos pati pagaminti Kalėdinius atvirukus artimiesiems. Batsiuvys be batų - atvirukų gamintoja be atvirukų. Ką darysi... Kitais metais gal bus daugiau laiko pasiruošimui šventėms ir galėsiu dar pasiterlioti prie atvirukų.

Skip that Christmas!

Kuo labiau artėja Kalėdos, tuo labiau nelaukiu šios šventės. Nesu tikinti, todėl Jėzaus gimtadienis man anokia šventė. Sakysit, žiemos saulėgrįža, trumpiausia diena. Na ir?? Man tai baisiausio liūdesio metas, kai taip tamsu, o ne džiaugsmas. Sakysit, kad tai šeimos šventė, kai visi susirenkam prie vieno stalo. Hmmm... tokios šeimos susirinkimo dienos - pietūs, vakarienės ir pan. - pas mus būna kas mėnesį, kai važiuojam pas tėvus. Tai kas yra Kalėdos? Laikas, kai nori - nenori, dovanoji artimiesiems dovanas? Apsivalgymo metas (juk Kūčios ir Kalėdos tai jau tikrai ne pasninko metas prie tokio nukrauto stalo)? Tai kas?

Skip'inam tą šventę! Visai nenoriu grūstis į parduotuves, kad nupirkčiau dovanas artimiesiems. Jie man ir taip brangūs, be dirbtinų dovanų. Vienintelis dalykas, kuris malonus širdžiai, tai visokių saldainių gaminimas ir šventinių meduolių, pyragų kepimas. :) Bet ir tam laiko pritrūksta...

Kiekvienais metais prieššventinis laikotarpis būna labai sunkus - visų darbų pabaiga, ataskaitų rengimas, kitų metų planų ruošimas... O šie metai dar sunkesni - jei anksčiau bent kiek aiškumo būdavo planuojant kitus metus, tai šiemet aiškumo absoliučiai jokio. Ir kas blogiausia, kad net nekyla rankos pabaigti tuos darbus, kurie nuveikti per šiuos metus. Rašau ataskaitas po kelias dienas, pasiūlymus rengiu dar ilgiau... O pagalvoti, kas bus kitais metais net bijau... Gal kai kuriais atvejais as per daug į viską ramiai reaguoju ir atsiriboju, bet kitu atveju turbūt papildyčiau išėjusių Anapus savo noru gretas...

Sunku... Atrodo, kad gerklėje įstrigęs tas slogus jausmas ir trūksta tik vienos kruopelės, kad mano kantrybė trūktų... Liūdna...

Medaus tortas :)

Jau savaitgalis ir vėl kapstausi receptų gausybėje, galvodama, ką reikės skanaus pagaminti. Kuo palepinti savo vyrą ir pačiai pasimėgauti šeštadienio popietę ar sekmadienio dieną. Gal šį savaitgalį jau nekepsiu torto, o gaminsiu, taip vadinamą, normalų maistą. :) Tiesa, ir taip jį gaminu, tortai tik pasismaginimui. Bet tokią (baisiai) šaltą savaitę išgyvenus norisi ko nors šilto, tiksliau, karšto. Todėl, nors ir nebūdama mėsos mėgėja, galvoju apie šiupininę sriubą. Ir dar apie gruzinišką chačiapuri. :)

O šį kartą pristatau savo praėjusios savaitės kūrinį - medaus tortą. Kepiau jį pirmą kartą ir tam reikėjo pakankamai didelio susikaupimo. Mano baba kepdavo nuostabų "Pensininką" (taip vadino medaus tortą), todėl pačiai pasiryžti tokį iškepti buvo sunku. Galvojau, kad man gali nepavykti ir... turbūt buvau beveik teisi. Na, neturėčiau savęs taip nuvertinti - kaip pirmam kartui, tai neblogai išėjo, bet tikrai ne toks burnoje tirpstantis, kaip keptas babos. :) Aišku, gal jei kepčiau jį kas savaitę, "atmuščiau" ranką ir po to išeitų toks pat gardus. Reikia pamąstyti apie tai. :)

Štai koks mano gražuolis išėjo. Viršų mango skiltelėmis papuošiau - visai saulėtas ir šiltas vaizdelis. :)



O kaip kepiau tortą? Ogi susiradau kažkur interneto glūdumoje receptą, kuris pasirodė ne toks jau sudėtingas. Ėmiau metalinį dubenį, įmušiau 3 kiaušinius, įbėriau cukraus (iš akies), gal kokį šaukštelį kepimo miltelių ir įpyliau 3 šaukštus dirbtinio medaus. Visa tai gerai išmaišiau ir uždėjau dubenėlį ant puodo, kuriame virė vanduo. Tokioje garų pirtyje kaitinau tešlą. Maišiau, maišiau, kaitinau, kaitinau... Tik nežinojau, kiek laiko reikia tokią procedūrą atlikti. Puslapyje, iš kurio ėmiau receptą, parašyta, kad kaitinti reikia, kol masės tūris padidės tris kartus. Kituose receptuose išvis nerašo laiko, kiek kaitinti... Todėl pasikliovau nuojauta ir kai jau tos tešlos kiekis gerokai padidėjo, tai ir nebekaitinau.

Masę palikau atvėsti. Tuo metu maišiau kremą - paėmiau pačios riebiausios (40 proc.) grietinės, įbėriau cukraus, įspaudžiau citrinos sulčių ir gerai išplakiau. Baigta!

Taigi, tešlą maišom toliau. Į vėstančią masę bėriau miltus. Maišiau, vėl bėriau, o galiausiai minkiau, kočiojau ir orkaitėje kepiau "blynus". Tiesa, kai kurių nesubadžiau šakute, tai gal per daug pakilo. :)

Taigi, prisikepiau blynų ir, kai jie atvėso, tepiau kremu. Kremo reikia nemažai, nes maniškio gal ir pritrūko - kiek susigėrė, kiek kažkur išbėgo, kad jo neužteko, jog "padai" kai reikiant sudrėktų. Bet štai, koks tas mano tortas.



Et, visai neblogas tas tortas buvo. :) Ir kolegei gabaliuką nunešiau. Sakė, skanus. Ir vyras (visai ne saldumynų mėgėjas) gyrė. :)

O žinot, koks dar iššūkis manės laukia? Noriu pasigaminti "Kuršėnų" vyniotinio. Gal kas turit receptuką? Nes iš tiesų tai superinis toks vyniotinis parduodamas Maximoje. Aišku, sudėties ten geriau neskaityti, bet jei būna šviežias, tai burnoje tirpsta. Mmmmmm..... Kažin, kaip tokį pasigaminti??....

Žiema, žiema, bėk iš kiemo!!!!

Štai ir atėjo pats baisiausias metas - snieguota ir baisiai šalta žiema. Nors sako, kad kuriuo metų laiku gimei, tą labiausiai ir mėgsti, bet mano atveju tai visiška netiesa. Nors ir gimiau žiemą, bet tai yra pats nemėgstamiausias sezonas. Ir niekaip nesuprantu žmonių, kurie laukia žiemos ir tuo metu net vyksta kur nors į kalnus, kad ten pamatytų dar daugiau sniego. Gerai, gali būti, kad žmonės, įsispyrę į slides, sportuoja, jaučia malonumą, bet prašau, mielieji, nepirškite man šio "malonumo".

Vakar ryte teko baisiai anksti keltis ir dar važiuoti į kitą Lietuvos kraštą. Mano akys tiesiog išsprogo, kai pažvelgiau per langą ir užmečiau akį į termometrą. -14C - tokios temperatūros mano protas nesupranta... Tuo labiau, kad vakare prieš eidama miegoti nemačiau pro langą sniego ir termometras dar rodė padorius skaičius. Net galvojau, kažin ką iš ryto apsivilkti - rudeninį paltuką ar vis dėlto traukti iš spintos kailinius. Ryte toks klausimas nebekilo, o kojos pačios nunešė prie spintos, kur vis dar kabėjo kailiniai.

Aišku, reikia džiaugtis tuo, kad šiemet taip ilgai gyvenom rudeniu ir neužsnigo viskas aplink dar lapkričio pirmomis dienomis. Bet tai nedžiugina vis tiek. Ir kai kas nors klausia, kas gali būti geriau už saulėtą dieną, spaudžiantį šaltuką ir pusnis sniego, aš atsakau - saulė ir karštis. :)

Šilto vakaro! Ryt įdėsiu savo savaitgalį kepto medaus torto nuotraukas. Taip, taip, vis tik kepiau jį. :) Išėjo ne visai toks, kokio norėjau, bet kaip pirmam kartui - tai puikiai. :)

Tortinis savaitgalis

Visą praėjusią savaitę svajojau, kaip savaitgalį kepsiu medaus tortą. Niekada gyvenime nesu jo kepusi, bet prisimenu, kaip mano baba jį kepdavo ir koks be galo be krašto skanus jis buvo. Tai ir man niežti nagai tokį tortą iškepti. Ir gal jis netgi bus ne prastesnis nei tas vaikystėje valgytas "Pensininkas". :)

Bet deja... nuvažiavau šeštadienį į parduotuvę visiškai pamiršsusi perskaityti medaus torto receptą ir nė nenumaniau, kiek čia tos grietinės reikia. Ogi pasirodo, reikia jos daug, tad teko suktis iš padėties... gaminau Napoleoną, keptą keptuvėje. :) Jam grietinės reikia gerokai mažiau, o kremą dariau ne grietininį.

Receptukas šito torto labai paprastas. Radau jį supermama.lt forume. Ten tiek visokių tortų esu prisižiūrėjusi, kad oi oi oi ... Man iki tokių dar toli. Bet šitą Napaliuką jau kepu antrą kartą ir galiu pasakyti, kad visai gerai išeina.

Pasidalinu receptuku, jei kas susidomės. Taigi...
Kaip bebūtų keista, bet šiam tortui pirmiausia pasiruošiau kremą. Ir recepte taip rašo. :) Aš gaminau plikytą kremą. Vieną kiaušinį sumaišiau iki putų su cukrumi. Viską dedu iš akies, todėl nelabai galiu pasakti, kiek to cukraus dėjau. :) Kartu įmaišiau ir vanilinio cukraus dėl kvapo. Po to dėjau gerą šaukštą miltų ir viską gerai išmaišiau. Gavosi tokia lyg tešla, bet tada į ją pyliau pieno. Vėlgi iš akies, gal kokią stiklinę ar pusantros. Visa tai gerai išmaišiau ir dėjau ant ugnies. Virti turi lėtai ir reikia nuolat maišyti. Prieš pat pradedant virti masė pradeda tirštėti. Maišyti reikia nuolat, kad nepridegtų. Taigi kai sutirštėja ir pasirodo pirmi užvirimo burbuliukai, nukeliu nuo ugnies ir dedu gabalėlį sviesto. Masė turi ataušti. Kremui vėstant, jį vis pamaišau.

Beje, galima į šį kremą pridėti sutrinto banano ar kokių kitų trintų vaisių. O kas mėgsta spalvas, gali ir kokių maitinių dažų įdėti. :) Beje, su tokiu plikytu kremu vasarą nuolat kepdavau braškių tortą - tik braškių netrindavau, o dėdavau pjaustytas ant biskvito ir užpildavau tokių kremu. Mmmm.... Bet apie tai kitą kartą. ;)

Tešlą sumaišiau iš 1 stiklinės grietinės, cukraus (iš akies), trupučiu druskos, kepimo miltelių ir miltų. Pirmą kartą bekepdama labiau vadovavausi rastu receptu, tai įdėjus ten nurodytas 3 stiklines miltų (turbūt tiek ir nedėjau), tešla išėjo per kieta. Tad sunkiai minkėsi, o po to labai sunkiai kočiojosi. Taigi šį kartą klaidos nebekartojau ir dėjau miltų iš akies - ne daugiau kaip 2 stiklines. Taigi suminkiau minkštutę tešlą, padalinau ją į kelias dalis ir kočiojau lakštus. Žinoma, pasidėjusi lėkštę apipjoviau iki reikiamo dydžio. Tiesa, reikia palikti šiek tiek daugiau tešlos, nes kepant gali šiek tiek susitraukti.

Keptuvę, neprisvylančiu paviršiumi, įkaitinau ir po vieną dėjau kepti torto papločius. Kepti reikia neilgai - porą minučių, kol paruduoja. Tada iškart išėmus iš keptuvės, dedu ant lėkštės ir tepu kremu. Paplotėliai vėsta gana greitai, tai kremas tikrai neištirps. O ir kremas mano plikytas, tad taip dėti kremą labai patogu. Taigi kepa "blynai" vienas po kito, dedu į lėkštę ir tepu. Labai greitai viskas ir išeina. Papuošiam ir dedam į šaldytuvą. Iš ryto jau galima ragauti.

Tiesa, šį kartą pamiršau, bet... skanu, kai vienas iš sluoksnių pertepamas ne kremu, o kokia uogiene. Tokia gal net rūgštoka - spanguolių ar juodųjų serbentų. Šiame torte uogienės trūko...



Na, dar reikėtų tortui šonus apipaustyti, po to trupinukais apibarstyti... Bet kai norisi greičiau, tai galima ir to nedaryti. :) Ir toks neapipjaustytas labai gerai į pilvą keliauja. :)

Skanaus! O kitą savaitgalį būtinai kepsiu medaus tortą. :)

Rašyti nesustoti rašyti

Et, kad mano mintys pačios save užrašytų, tai jau turbūt seniai storiausia knyga, pasirašyta mano vardu ir pavarde, stovėtų lentynoje. Bet... deja, tenka skaičiuoti laisvas minutes ir per jas bandyti gaudyti tuos minčių gabalėlius, kurie vis dar lieka galvoje. Maniau, gal reikia pirkti diktofoną? Bet kita vertus, ar tikrai visada būna kaip įrašyti kilusias mintis - juk tai gali vykti einant gatve, vairuojant mašiną, sėdint neįdomiame susitikime. :) Vis dėlto teks tenkintis keliomis sunkiai atrastomis minutėmis ir atkapstyti tas mintis, kurios nori sugulti į mano knygą.

Bet ar knygos parašymas savaime yra tikslas? Turbūt ne. Tvarkydama stalčius radau dienoraščio lapą. Rašiau jį gal prieš 5-6 metus. Jau tada norėjau parašyti kygą ir svarsčiau, ar atsiras jai vietos knygyno lentynose, ar nors vienas žmogus paims tą knygą į rankas. Žinoma, rašytojas, leisdamas knygą į šį pasaulį, nori, kad ji būtų skaitoma. Bet tikriausiai ne visada. Manau, kad yra ir tokių žmonų, kurie rašo tam, kad išlietų savo mintis, atsipalaiduotų, mąstytų, tobulėtų, pergyventų ir išgyventų, jaustų, mylėtų, kentėtų, džiaugtųsi... Ir to, ką parašai, nereikia niekam rodyti, užtenka rašyti ir jausti, kad paprasti žodžiai sugula ant popieriaus lapo į vieną gražų darinį. Man TAI svarbu.

Sako, jei gali nerašyti - nerašyk. Aš negaliu... Bet juk šį posakį galima ir perfrazuoti: jei gali neskaityti - neskaityk. ;)

Kartais pagalvoju, kad yra mažai žmonių, su kuriais aš kalbuosi. Kai man liūdna, aš verkiu ir tyliu. Kai man ką nors skauda, aš verkiu ir tyliu. Kai mano viduje susikaupia jausmų jūra, dažniausiai aš tyliu ir kraunu visus jausmus ir emocijas į savo vidų... Hm, kalbėti aš moku - neabejokit, bet nemoku reikšti savo jausmų kalbėdama. Aš juos galiu užrašyti, bet pasakyti - ne. Ir negaliu kitaip - nemoku, nedrįstu perlaužti savęs. Net pasakyti savo vyrui, kad jį be galo myliu, man yra sunku. Galiu tą parašyti tūkstantį kartų, bet tokius žodžius dažniau išgirstu iš jo nei pati pasakau.

Žinau, kad nėra gerai kaupti emocijas savyje, nes kartais jos pratrūksta kaip pradurtas adata balionas, pilnas vandens. O tada jau saugokitės potvynio... :) Todėl aš rašau. Ir rašau dažniausiai, kai būnu viena, nes tada, jei ir nurieda skruostu ašara, niekas jos nemato ir niekam nereikia aiškintis, kodėl taip atsitiko. Ir didžiausia mano svajonė yra ta, kad galėčiau gyventi nuostabiame Žemės kampelyje, ten, kur visada šilta, sėdėti terasoje ir rašyti... Kad nereikėtų kiekvieną ankstyvą rytą žudyti savęs prisiverčiant keltis iš lovos, kad nereikėtų sukti galvos dėl to, iš kur gauti pinigų pragyvenimui... Tiesiog gyventi ir mėgautis kiekviena diena... Išsimiegoti, leisti laiką su mylimais žmonėmis, gėrėtis gamta, džiaugtis saule, mėgautis skaniu maistu ir rašyti, rašyti, rašyti....

Tikrai kad su vėju...

Vakar dienos įrašas taip ir baigėsi vos prasidėjęs. Hmm... darbe užsidirbau, o namie lyg tas vėjas nešiausi per stalčius ir kitus popierių kaupimo užkaborius, iš kur sunkia (tikrai, kad ne lengva) ranka mečiau viską, ko neskaitau, nenaudoju ir pan. Tiesa, visai išmesti buvo gaila, tai susiradau studentų kuriamą interneto svetainę, kurios administratoriai surenka tokius daiktus kaip seni konspektai, mokymosi literatūra ir pan. O to pas mane buvo su kaupu... Tai nors kažkam padėsiu - juk ne vieną valandą (ką čia valandą - dieną, savaitę, mėnesį) sugaišau, kol visa tai surinkau ir labai tikslingai susidėliojau. Bet nemanau, kad man ko nors iš tos medžiagos dar prireiks. Tikrai neketinu dar kada atsiversti moderniųjų socialinių teorijų konspektų ir skaityti, ką gi yra pasakęs E.Durkheimas ar kiti.

Taigi tvarkymosi metas prasidėjo - tuštėja knygų lentynos, tuoj teks įsisukti į drabužių, patalynės spintą, virtuvės spinteles. :) Mes iš tiesų esam tikri optimistai ir tikime, kad šis "prasinešimas" per lentynas ir stalčius nėra bergždžias reikalas.

Vakar, keldama nuotrauką į blogą, pagalvojau apie dabartinę savijautą, apie tai, jog dabar esu lyg toje jachtoje, kuri plaukia "krienu". :) Taip, toje raudono korpuso jachtoje esu ir aš - patikėkit manim, nemokančiam plaukti žmogui plaukimas pasvirusioje ir kone vienu šonu vandenį semiančioje jachtoje plaukti menkas malonumas. Taip ir dabar - tas laukimas ir judėjimas tikslo link yra plaukimas, nešant didžiuliam vėjui. Žinoma norėtųsi, kad vėjas būtų silpnesnis ir būtų galima mėgautis plaukimu, bet yra kaip yra. Svarbiausia, juk pasiekti tikslą. Ir pasiekti jį saugiai.

Plaukimas su vėju

Pirmadienis...

Savaitgalis per trumpas, kompiuteris per lėtas, miego per mažai, debesų danguje per daug... Toks buvo pirmadienio rytas...

Savaitė prasidėjo ne itin džiaugsmingai, bet tikiuosi, kad įsibėgėjusi ji bus kitokia. Nes pirmadienį paspaudėme mūsų gyvenimo mygtuką, kuris kaip tikimės, duos geriausius rezultatus, užaugins skaniausius ir saldžiausius vaisius, nuves prie plačiausio kelio... :)

Viltis... tai dabar yra mano maistas ir didžiausias vaistas nuo žiemos liūdesio. Kažkodėl galvoju, kad visai jau nebeilgai teks liūdėti. Baigėsi taupymo metas, nes likimo pirštas taip pat paspaudė mygtuką - štai ir dega ta šviesa tunelio gale. Net tada ji dega, kai išeini į gatvę ir matai vien juodai apsirengusius žmones ir liūdnus jų veidus... Kai matai plikus, nė vieno menko lapelio nebeturinčius medžius... Kai pažvelgi į dangų ir matai tik pilką lyg pūkinį apklotą... Kai jauti šalčio gėlimą pirštų galiukuose... Kai jauti aplinkinių žmonių niūrią nuotaiką ir pavydą...

Bet netrukus viskas bus kitaip. Ateis saulės diena. Pati geriausia diena, kuri bus ilga kaip šimtmečiai.

Idealus šeštadienis

Šiandien mano idealus šeštadienis: išsimiegojimas iki 12 valandos, kulinarinės laidos pusryčiaujant, išvyka apsipirkti maisto (įskaitant Kuršėnų vyniotinį), puodelis Latte kavos ir laikraščių paskaitymas "Vero cafe", skanūs mano gaminti pietūs/vakarienė ir, galiausiai, užlūdęs optimizmas dėl ateities. Galėtų šeštadienis tęstis amžinai... :)))

Turbo greitis įjungtas

Laiko yra per mažai, para yra per trumpa. Grįžusi namo po darbo dar tiek turiu ko nuveikti... Kaip sakant, turbo greitis įjungtas. :)


Ir dar vienas dalykas, kam reikėtų įjungti turbo greitį, - tai nereikalingų daiktų išmetimas. :) Bet tai ne taip lengva. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Esu panaši į pelę, kuri viską tempia namo ir galvoja, kad tos krūvos daiktų, visokių popierių, užrašų ir pan. gali kada nors prireikti. Bet dažniausiai viskas guli stalčiuose ir lentynose, ir tų daiktų niekada neprireikia. O galiausiai, dabar net nepasakyčiau, ko esu prikaupusi. Bet reikia, kaip sakant, griebti jautį už ragų ir mesti viską į šiukšlių dėžę. Juk jei vadovaujuosi šūkiu, jog uždarius vienas duris, atsidarys kitos, tai reikėtų vadovautis ir tuo, jog atsikračius nereikalingais daiktais, savotiškai atsikratoma ir praeities. Kas prisijungia prie visuotinio nereikalingų daiktų išmetimo? ;)

Ačiū, J.!

Eilinis rytas, kai nuskambėjęs žadintuvas lengva ranka nuspaudžiamas ir nusisukama ant kito šono. Kaip galima keltis iš lovos, kai aplinkui taip tamsu ir apsiniaukę? Akys lyg klijais užklijuotos... Ir visai nesinori su niekuo kalbėti. Noriu tylos ir ramybės, o geriau - saulės ir šilumos, atnešančios energiją į mano kūną.

Ir galvoju, visai galėčiau atsisakyti kavos - tiesiog niekada (arba beveik niekada) jos negerti. Bet kaip? Kai be kavos turbūt net nesugebėčiau kompiuterio įsijungti. O taip norėtųsi visą dieną tysoti lovoje, miegoti ir išvis nekišti nosies iš namų. Toks mano, meškutės, gyvenimas žiemą - kai šalta ir niūru.

Džiugu tik tai, kad kolegei išpasakojus savo planus dėl ateities išgirdau, jog ji dėl manęs rami ir yra tikra, kad man viskas bus gerai. O svarbiausia, aš žinau ko noriu ir žinau, kaip tai pasiekti.

Ačiū, J., už palaikymą ir padrąsinimą. I keep on tryin'... :)

Imu ir padarau!

Taip skamba viena iš "Maxima" organizacijos vertybių. Kad ir kaip daugelis gali nemėgti šio prekybos tinklo, bet šūkis, mano akimis žiūrint, yra geras. Netgi labai. Iš tiesų juk kartais ir aš pati esu neteisi, nes ką nors sugalvojusi labai ilgai svarstau, ar verta tą daryti, o gal be reikalo noriu rizikuoti, o gal geriau viską palikti kaip yra... Šį kartą bandysiu būti kitokia ir kuo greičiau bei geriau įgyvendinti tai, ką sugalvojau. Jau net surašytas plano įgyvendinimo tvarkaraštis!

Dar tik kelios dienos praėjo, kai tarėme sau, jog norisi pokyčių. Pirmosios dienos buvo įtemptos ir atrodė, kad vos vienos kibirkštėlės trūksta iki didžiulio gaisro įsiplieskimo. Dabar jau ramiau - širdis ir protas susitaikė su mintimi, kad po gero mėnesio viskas bus kitaip. Greit teks pasakyti visiems apie tai, kad greitai mus galės surasti kažkur čia... (žr. paveiksliuką :) )

Pasidžiaugiau saule - einam į priekį

Lapkričio pirmoji savaitė buvo beveik netikėtai džiaugsminga ir saulėta. Ją praleidau šiltame krašte, kur net 9 valandą ryto saulė kepina taip, kad gali kuo puikiausiai gulėti paplūdimyje. Neapsakomas džiaugsmas ištrūkti iš pilkos ir niūrios kasdienybės ten, kur visada šviečia saulė. Bent savaitei smagis aplankė mano namus. :) Et, ir kodėl tos septynios dienos praėjo taip greitai... O grįžti taip nesinorėjo. Jau paskutinę dieną, besidžiaugiant saule ir šiltu oru, po truputį sėlino liūdesys - apsiniaukė mano veidas, ašaros kaupėsi akyse, o širdis sruvo krauju... Liūdesys ėmė, jog teks grįžti čia, į Lietuvą. Visas mano kūnas ir protas šaukte šaukė, nenorėdamas lipti į lėktuvą, kuris visą valandą vėlavo taip pratęsdamas mano kančią. Kylam... Jaučiu silpnumą, raižo pilvą, kyla kūno temperatūra, ašaros akyse... Teisinuosi aplinkiniams, kad kažką suvalgiau ir apsinuodijau, neišsimiegojau ir akys dėl to raudonos bei pilnos ašarų. Bet savęs juk neapgausiu - jaučiuosi taip, lyg būčiau atplėšta nuo to, kas brangiausia, lyg būčiau tremiama į šalį, kur manęs niekas nelaukia...

Taip jaučiausi ir grįžusi. Tris dienas negalavau, kol apsipratau prie dešimt kartų šaltesnio klimato ir apniukusio dangaus...

Ir po šios kelionės norisi viską pakeisti savo gyvenime - žengti vieną drąsų žingsnį, po kurio teks eiti tik į priekį ir nebus galima grįžti atgal. Noriu ryžtis šiam žingsniui, bet kartu ir bijau... Juk, mano nuomone, viskas turi vykti pagal vienokį ar kitokį planą, turiu žengti tik apgalvotus žingsnius ir visada turėti planą B. O dabar tokia nežinomybė, lyg tektų žengti siauru liepteliu virš prarajos. Tokiu atveju negali žinoti, ar nepaslysi. Ar pasiryšiu?...

Et...

Šiandien paskutinė darbo diena prieš trumpas, netikėtas atostogas. Smagu širdyje, nes vėl važiuosim ten, kur nuolat šviečia saulė, kur smėlis ir jūra.

Iš serijos "Antrą kartą į tą pačią upę nebebrisiu"

Netikiu niekuo. Net mėlynos "partnerių" / konkurentų akys gali meluoti. Įsitikinau tuo savo kailiu prieš metus. Todėl nebekartosiu tokios klaidos.

Išbristi iš upės

Kiekvienas rytas būna savotiškas išbandymas - ką pamatysiu už lango: sniegą, lietų, apšalusį ar pasidengusį storu klevo lapų kilimu savo mašiniuką. Gyvenimas po klevu... Nors sakiau, kad geriau pro langą nežiūrėti, tačiau reikia pripažinti, kad taip elgtis nepavyksta. Vis tiek prieš einant į gatvę norisi bent morališkai pasiruošti tavęs laukiantiems klimato kaitos netikėtumams.

Bet netgi žiūrint pro langą, pakelti akis aukštyn į dangų nedrąsu - tankus ir pilkas debesų sluoksnis greit priverčia sugrįžti į nykią ryto kasdienybę... Ir vėl mąstau, kad neturiu kuo šiandien apsirengti. Tokios jau mes moterys - jei nėra nė vieno naujo drabužo spintoje, tai reiškia, kad teks kasdien grįžti prie klausimo - kuo šiandien rengsiuosi... Stereotipiškas mąstymas, bet pripažinkim, kad dažniausiai mes tokios. :)

Nors kita vertus, vis dažniau galvoju, kad ne tai yra svarbiausia. Ne naujas rūbas, modernus telefonas ar prabangus automobilis suteikia didžiausią džiaugsmą. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet didžiausia prabanga - dirbti tai, kas yra ne tavo darbas, o tiesiog gyvenimo būdas. Dirbti ir jausti malonumą - štai ko siekiame. Bet kodėl tik nedaugelis gali džiaugtis tokia laime?

Rodos, prieš keletą metų ir aš buvau tų laimingųjų tarpe. Dirbau tai, kas patiko, kas varė į priekį. Visada turėjau tikslą kopti aukštyn, pasiekti dar geresnių rezultatų. Ir pasiekiau. Taip, pasiekiau kone viską, ką buvo galima pasiekti. Bet štai viršūnė, o štai ir ... krizė. Dugnas... Atrodo, turėčiau norėti siekti dar vieno tikslo - išgyventi ir nugalėti sunkmetį. Bet ne... ši mintis kuo toliau, tuo labiau darosi nepatraukli. Viduje jaučiu, kad jau išsisėmiau - atidaviau visą save šiam darbui, bet nebejaučiu, kad galėčiau ir vėl viską pradėti nuo pradžių. Du kartus į tą pačią upę neįbrisi... Bandžiau, bet nepavyko. O dabar norisi tiesiog iš šios upės kuo greičiau išbristi. Tikiu, kad krante manęs laukia daug didesnės galimybės. Tik reikia jas rasti.

Bet žinau dar du gerus posakius, pastumiančius į priekį ir priverčiančius nebijoti ir šiek tiek surizikuoti. :) Pirmas posakis: "Kas ieško, tas randa." O kitas: "Tai, ko labiausiai ieškai, slepiasi už gretimo kampo."

Tad belieka tik truputį pasitikėti savimi ir apsidairyti aplink. Ei, ir užteks taupyti - įjunkite pagaliau šviesą tunelio gale!!!

Hmm... šiandien ketinau rašyti kita tema... :)

Bobų vasaros diena

Vakar kai kurie žmonės juokavo, kad atėjo bobų (o gal diedų) vasara. O atėjo (ką čia atėjo - tiesiog griūte užgriuvo) tokia, kad užsnigo viskas, kas buvo aplink, o vėjas nešė viską, ką galėjo pakelti. Kai kurios mašinos ant savo stogų vežiojosi po 5-7 cm sniego sluoksnį. Bet matyt, čia taip stilinga. Tankai atėjo į madą, tik aš ne iškart tai supratau. :)

O šiandien turbūt reikėtų nejuokaujant pasakyti, kad gal ši diena ir iš tiesų yra viena užsilikusi bobų vasaros diena. Šiluma pasigirti negalima (nors kai namie ir darbe šildymas įjungtas jau gyventi galima), bet bent jau saulė šviečia. O tokiu atveju norisi pasidžiaugti, kaip jos spinduliai krenta pro medžių lapus ant šaligatvio, paliečia praeivių veidus... Eini gatve ir šypsena pati pradeda puošti tavo veidą.

Smagu... Tik va, kad visos "saulės", važinėjančios vyrų dovanotais mersedesų džipais, būtų akylesnės ir nesidaužytų į normalių vairuotojų šonus, būtų daug geresnė saulės diena.

Auksinė taisyklė

Vakar vakare, eidama miegoti, pažvelgiau pro langą ir pirmą kartą šį rudenį pamačiau sniegą. Dribo didžiulės snaigės - kur ne kur jos iškart tirpo, o kai kur kaupėsi sudarydamos baltą paklotą. Tada supratau, kad reikia vadovautis auksine taisykle:

Prieš miegą pro langą NEžiūrėti, nes gali pamatyti sniegą; ryte - pro langą NEžiūrėti, nes vis tiek nieko gero nepamatysi!!!

P.S. Taisykle tikriausiai teks vadovautis iki balandžio pradžios. Nebent .... nebent... nebent ....

Man reikia saulės....

Kasmet kartu su pirmais krintančiais nuo medžių lapais atverčiu naują, sunkų ir kone juodą gyvenimo lapą, kai norisi tiesiog sėdėti įsisupus į šiltą antklodę, rankose laikyti puodelį arbatos ir svajoti apie tai, kaip būtų gera mėgautis ryškiais saulės spinduliais. Rudenį ir žiemą, rodos, visai galėčiau nelipti iš lovos ar (geriausia) kaip meška užmigti žiemos miegu.

Šiame bloge noriu pasidalinti savo mintimis, kurios plūste plūsta kiekvieną šaltą rudeninį rytą, niūrią dieną ir tamsų vakarą. Jei jaučiatės taip pat, esate mielai laukiami čia. :)