Tikrai kad su vėju...

Vakar dienos įrašas taip ir baigėsi vos prasidėjęs. Hmm... darbe užsidirbau, o namie lyg tas vėjas nešiausi per stalčius ir kitus popierių kaupimo užkaborius, iš kur sunkia (tikrai, kad ne lengva) ranka mečiau viską, ko neskaitau, nenaudoju ir pan. Tiesa, visai išmesti buvo gaila, tai susiradau studentų kuriamą interneto svetainę, kurios administratoriai surenka tokius daiktus kaip seni konspektai, mokymosi literatūra ir pan. O to pas mane buvo su kaupu... Tai nors kažkam padėsiu - juk ne vieną valandą (ką čia valandą - dieną, savaitę, mėnesį) sugaišau, kol visa tai surinkau ir labai tikslingai susidėliojau. Bet nemanau, kad man ko nors iš tos medžiagos dar prireiks. Tikrai neketinu dar kada atsiversti moderniųjų socialinių teorijų konspektų ir skaityti, ką gi yra pasakęs E.Durkheimas ar kiti.

Taigi tvarkymosi metas prasidėjo - tuštėja knygų lentynos, tuoj teks įsisukti į drabužių, patalynės spintą, virtuvės spinteles. :) Mes iš tiesų esam tikri optimistai ir tikime, kad šis "prasinešimas" per lentynas ir stalčius nėra bergždžias reikalas.

Vakar, keldama nuotrauką į blogą, pagalvojau apie dabartinę savijautą, apie tai, jog dabar esu lyg toje jachtoje, kuri plaukia "krienu". :) Taip, toje raudono korpuso jachtoje esu ir aš - patikėkit manim, nemokančiam plaukti žmogui plaukimas pasvirusioje ir kone vienu šonu vandenį semiančioje jachtoje plaukti menkas malonumas. Taip ir dabar - tas laukimas ir judėjimas tikslo link yra plaukimas, nešant didžiuliam vėjui. Žinoma norėtųsi, kad vėjas būtų silpnesnis ir būtų galima mėgautis plaukimu, bet yra kaip yra. Svarbiausia, juk pasiekti tikslą. Ir pasiekti jį saugiai.