2010 m. sausio 25 d., pirmadienis

Keliu sparnus


Viskas, baigta! Mėnesiui pabėgame iš šios šaltos šalies. Už kelių valandų lipsime į lėktuvą ir skrisime tūkstančius kilometrų tam, kad atsipūstume ir apgalvotume, kur sukti šiame gyvenimo kelyje.

Šiandien buvo paskutinė mano darbo diena (tiksliau, pusdienis). Išėjau iš ofiso, atidavusi telefoną, raktus, kompiuterį ir visa kita. Tik mašinytė, kurios buvo labiausiai gaila, kai supratau, kad išeisiu iš šio darbo, užšalo ir kol kas liko stovėti mūsų kieme. Jai irgi gaila skirtis su manim :)) Bet aš uždariusi ofiso duris pasijutau taip lengvai, įkvėpiau tokio šviežio oro. Seniai taip gerai nesijaučiau. Lyg atsikračiusi kelias tonas slegiančio akmens ant širdies.

Ką gi, sėkmės. Galime pasimatyti mėnesį kitame blog'e - 100rupiju.blogspot.com. :)

2010 m. sausio 20 d., trečiadienis

Įsibėgėjam


Kartais pagalvoju, kad, pradėdama rašyti šį blog'ą, net negalvojau, jog viskas taip greitai ir taip smarkiai pasikeis. Planavau, kad būsiu tokia zyzianti niurzga, kuri visą rudenį ir žiemą čia taukš apie tai, kaip man šalta, niūru ir liūdna. Žodžiu, eilinį kartą baksnosiu į orų prognozes ir liesiu ašaras, kaip aš noriu ten, kur šilta. Bet viskas klostosi kitaip - nors ši žiema ir be galo (be krašto irgi) šalta [kur matyta, kad beveik mėnesį termometro stulpelis nekiltų aukščiau -9C laipsnių???], tačiau aš jau vieną kartą rudens pabaigoj pasišildžiau po Egipto saule, o dabar jau visai netrukus šildysiuos Azijoje.

Bet tai tik dalis įvykių. Šitie susiję su saule ir šiluma, kurių man be galo trūksta. Bet ir kiti pokyčiai jau įsibėgėja. Ir, atrodo, kad klostosi jie gana sklandžiai. Tfu, tfu, tfu... kaip sakant. ;)

Na, tiesa, buvo šioks toks nesklandumas. Tai mano tėvų skeptiška nuomonė apie visa tai, kas vyksta. Net tiek skeptiška gal, o daugiau priešiška. Bet po ilgų kalbų (ir turbūt tarpusavio pasitarimų jau be manęs), atrodo, kad ir jie pradėjo suprasti, ko mes tam mėnesiui išsibeldžiam už tūkstančių kilometrų ir kad mano metamas darbas nebuvo toks jau nuostabus ir geras.

Kuo sparčiau artėja didžioji diena, kai laikrodžio pasukti atgal nebegalėsime, tuo didesnis jaudulys kaupiasi širdyje. Ir gal net šiokia tokia baimė. Bet tikiu, kad viskas klostysis gerai. Kažkur giliai širdyje dėl to esu rami. Darbe išsiugdžiau savybę į daug ką nereaguoti arba sutikti sunkumus šaltai, todėl ir dabar stengiuosi likti rami. O pojūčius sutvirtino tai, kad praėjusią naktį pirmą kartą po labai ilgo laiko (kone metų) sapnavau, kad lipu laiptais Į VIRŠŲ. O tai jau geras ženklas. Bent jau mano sapnuose. Taigi, kylam!!!

2010 m. sausio 18 d., pirmadienis

Kas svarbiau? (papildyta ;) )


Dažnai tenka atsakyti į klausimą - savame bute gyvenate ar nuomojatės? Nuomojamės. Na ir? Bet reakcija paprastai būna keistoka - kaip mes, tokio amžiaus jau subrendę žmonės, o neturime SAVO buto. Juk, kaip ir visi "normalūs" žmonės seniai turėjom eiti į banką, kabintis sau ant kaklo akmenį, gauti paskolą ir mokėti ją iki kone gyvenimo galo už kokį butą popierinėmis sienomis miesto pakraštyje. Ačiū, bet tokia perspektyva manęs nevilioja. Aš nenoriu savęs varžyti, nenoriu bijoti, kad vieną dieną prarasiu darbą ir nepajėgsiu tos paskolos mokėti, nenoriu jausti įtampą, galvodama apie tai, kad man šis darbas neteikia malonumo ir reikia kažką keisti. Galiausiai, aš nejaučiu jokio diskomforto mokėdama nuomos mokestį. Koks skirtumas - moku aš jį konkrečiam žmogui (buto savininkui) ar bankui.

Aš manau, kad svarbiau gyventi ir jaustis patogiai. Užtenka įtampos darbe, todėl namų klausimas turėtų būti gerokai paprastesnis ir be jokio streso (tokio pvz., kaip paskola iki gyvenimo galo). Bet dažnai susiduriu su požiūriu, kad švaistau pinigus kelionėms, savo dvasiniam tobulėjimui - juk geriau pinigus neva taupyčiau ir kada nors nusipirkčiau butą.

Jau esu rašiusi apie tokį požiūrį ir tipišką stereotipą dėl SAVO buto kažkuriame iš savo straipsnių. Tiesa, tas straipsnis buvo per ryžtingas ir drąsus, kad redaktorius jo net nedrįso spausdinti ir taip neva susipykti su nekilnojamo turto agentūromis-reklamos užsakovėmis. Bet namie būtinai atrasiu kelias pastraipas iš to straipsnio ir įdėsiu čia. Nors ir metų ar pusantrų senumo straipsnis, bet jis vis dar aktualus.

Papildyta:
Radau aš tą straipsnį apie nekilnojamą turtą. Pasirodo, rašiau jį lygiai prieš trejus metus. Tada jau buvo pasirodę pirmieji NT burbulo galimo sprogimo požymiai, tik jais niekas netikėjo ir apie juos niekas nenorėjo kalbėti. O pasirodo, visa tai, ką rašiau, buvo tikra tiesa ir šiandien virto tikrove.
Nekopijuosiu čia to straipsnio, nes ten daug ekonominių rodiklių, skaičiukų ir pan. Bet jei kam bus įdomu, visada jį gali gauti iš manęs. ;)

2010 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Akmuo nuo širdies


Ką gi sukaupiau visą savo drąsą, kuri dar buvo likusi po tiek pasiryžimo pokyčiams, ir pasakiau savo mylimam, brangiam vadovui, kad palieku jo įmonių grupę ir pasisotinau patirtimi šiose bendrovėse (per kelerius metus dirbau keturiose iš jo penkių įmonių - net į CV visų nerašau).

Atrodo, kad šefas nuliūdo ir susimąstė, išgirdęs, kad aš jau galutinai nusprendžiau jį palikti. Gal... Juk man galėdavo užkrauti visus darbus, kuriuos tingėdavo daryti pats. Galėjo kartais su manim pasikalbėt, kai jam noras užeidavo ką nors pastrateguot. O dabar nebelieka tokio žmogaus...

Dar, tiesa, iškart užklausė, ar neišeinu pas jo aršiausią konkurentą. Cha, cha! O konkurentas tikrai rankų sudėjęs nelaukia ir jau yra pateikęs man užuominų (ką ten užuominų, visą pasiūlymą) apie darbą pas jį. :) Sudėtinga, daug peripetijų, bet pokyčiai įsibėgėja visu pajėgumu. Ir kol kas, nors ir vaikštau į visokius pokalbius dėl darbo, bet apie realų darbą dar nesusimąstau. Po mėnesio, kai grįšim iš savo kelionių, tada susimąstysiu. Dabar norisi tik pabaigti visus skubiausius darbus, kurie yra čia, ir išlėkti kuo toliau. Manau, pailsėsiu, o tada viskas atrodys kitaip. Ir ką - liko kita įdomi dalis: pasakyti tėvams, kad mėnesį manęs ne tik kad nematys, bet kad ir būsiu aš ne už 225 km, o už kelių tūkstančių. :)

2010 m. sausio 12 d., antradienis

Jau greitai




Jau greitai šis blog'as trumpam (mėnesiui) persikels į kitą blog'ą, kuriam tik šį rytą buvo sugalvotas pavadinimas. Kol kas dar jo neviešinu, bet jau greitai. :) Ir jau greitai gulėsiu šiame paplūdimyje. Tikiuosi, jis iš tiesų atrodo taip kaip nuotraukoje. :) Ir laukiu tos dienos, ir bijau. Esu nusiteikusi blogiausiam, bet gal viskas bus gerai. :)

2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Pokalbiai


Pastarųjų savaičių mano dažnas užsiėmimas - pokalbiai dėl darbo. Atrodo, aplink vis dar krizė, gatvėmis vaikšto bedarbių tuntai ir darbo rasti neįmanoma. Na, bet mano atveju bent jau pokalbiuose sudalyvauti tikrai yra kur. Tai tuo ir užsiimu. :)

Šiandien einu į dar vieną pokalbį dėl darbo. Pirmasis pokalbis toje įmonėje. Turbūt apklaus mane kokia personalo skyriaus specialistė ir vėl teks atsakyti į tūkstantį tų pačių klausimų, į kuriuos jau intensyviai atsakinėju jau kelias savaites.

Žinoma, jie renkasi darbuotoją ir nori apie jį žinoti viską, bet kaip atsibosta pačiam darbuotojui (t.y. šiuo atveju man) atsakinėti į tuos pačius klausimus. Kaip manote, koks didžiausias Jūsų profesinės veiklos pasiekimas? Kokiomis savo savybėmis didžiuojatės? Kokį projektą ar veiklą galėtumėte įvardinti kaip patį sunkiausią ar labiausiai nepasisekusį? Papasakokite iš eilės - kur dirbote, kuo dirbote ir kokių pasiekimų turėjote kiekvienoje darbovietėje?... Rrrrrrr......

Mintinai moku visus atsakymus ir turbūt net naktį pažadinta žinočiau, ką atsakyti vienu ar kitu klausimu. :) Teks visa tai tiesiog iškentėti. Tik mane labiau neramina tai, kad mano jau kaip ir beveik turimas planas B yra visai neblogas ir jei mane priims dirbti kažkur kitur, tai turėsiu keletą nemigo naktų, mąstydama, ką pasirinkti. Kaip sako psichologai, tai tokia frustracija, kai žmogui reikia priimti sprendimą ir pasirinkti tarp "gero" ir "gero" - ir saldainis skanus, ir riestainis neblogas, o rinktis galima tik vieną. Kol kas apie tai mąstau tik fragmentiškai - nemėgstu spręsti problemų, kol su jomis nesusidūriau. Bet to laiko tikrai prisibijau.

Kitas pokalbis, kuris laukia manęs - tai susitikimas su šefu ir pasakymas, kad po dviejų savaičių manęs nebebus. Tą turiu padaryti vėliausiai rytoj. Et, nemalonu. nemoku tokių pokalbių užvesti, nemoku ir kalbėtis adekvačiai tokiomis temomis. Bet kito pasirinkimo nėra - nebėra čia man vietos, o iš šefo pasvaisčiojimų suprantu, kad jei ir likčiau, tai ateitis manęs laukia tikrai nekokia. Vėl atsidurčiau baloje, t.y. vidury derybų, kurių pradžios nežinau, bet kurias turiu nežinia kaip pabaigti. Kaupiu drąsos likučius ir rytoj ruošiuosi atsakingam pokalbiui. Laikykit už mane kumščius. ;)

2010 m. sausio 8 d., penktadienis

Bilietas į pasikeitimus!


Jau beveik du mėnesius aktyviai ruošiamės pasikeitimams. Gal ir nesiklosto viskas taip, kaip norėjome, nors rankų dar nenuleidžiame. Vis dar žiūrime į Europos žemėlapį ir atsidūstame, pagalvoję, ar nuneš mus pasikeitimai į kurią nors kitą šalį ar ne. O jei ir nenuneš, tai planą B aš jau turiu. :) Kažkaip net ramiau pasijutau, kai tokį įgijau, todėl dabar telieka uždaryti senojo gyvenimo duris (ką padarysiu kitą savaitę) ir leisti pasikeitimams ateiti į mano (mūsų) gyvenimą.

Be to, reikia pasakyti, kad bilietas į pasikeitimus jau rankose. Praėjusį savaitgalį sugalvojome, kad jei pasikeitimai nenuneša mūsų į kitą šalį, tai gal reikia kažkur mėnesiui išvykti bent pailsėti, pakeliauti, pažinti pasaulį ir gal net labiau subręsti būnant toli nuo namų. Sako, toje šalyje visi subręsta ir kitaip pradeda suprasti supantį pasaulį. Tiesą sakant, niekada ten nenorėjau nuvykti, bet dabar jaučiuosi, kad esu pasiruošusi tokiai kelionei, naujiems potyriams ir nuotykiams (jei galima taip pavadinti tą, ką, manau, ten išvysiu). :)

Greitai sugalvojom, greitai viską ir susiorganizavom. Bet, kaip sakoma, jei viskas einasi sklandžiai, tai taip ir turi būti. Reiškia, einam teisingu keliu. :) Bilietai rankose, laukiam vizų, maršrutus jau sudarinėjam. Tiesa, šį kartą aš labiau pasiduodu į vyro rankas ir nesikišu (kiek tai įmanoma) į kelionės maršrutų sudarymą. Labiau noriu ir tikiuosi, kad per tą kelionę pasimėgausiu šiluma, saule ir geru maistu. :) Ir liko jau visai nedaug laiko. O grįžus bus įdomu, kaip viskas klostysis toliau.

2010 m. sausio 2 d., šeštadienis

Su Naujais! Geresniais!

Pirmiausia, su Naujais atėjusiais metais! Labai linkiu, kad visiems (kartu ir man bei mano artimiesiems) jie atneštų daugiau visokio gėrio (nebūtinai tik materialinio), ko praėjusiais metais pagailėjo. :) Ir kad greičiau baigtųsi ta visų minima ir išgyvenama krizė (sunkmetis ar ekonomikos atokvėpis - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) - tiek finansine, tiek emocine bei moraline prasme. Gal ir per daug aukštom frazėm čia kalbu, bet iš tiesų jaučiu, kad dabar ir pati susiduriu su emocine krize, kai visi jausmai yra paveikti išorinių aplinkybių ir viską jaučiu ne taip, kaip turėčiau ar norėčiau. Bet gal viskas netrukus pasikeis ir nauji metai atneš naujus pokyčius į mano gyvenimą. :)

Apibendrinant praėjusius metus galiu pasakyti taip: patys blogiausi metai ever! Atrodo, prasidėjo 2009-ieji kaip ir visi kiti, bet nuo pat sausio pradėjau ristis žemyn. Ir jei anksčiau visada, jei sapnuodavau laiptus, tai lipdavau jais aukštyn, o praėjusiais metais analogiškuose sapnuose kritau nuo jų ar lipau žemyn. Taip ir buvo... Deja... Kituose sapnuose netikėtai dingdavo automobilis, kuriuo važinėju darbo reikalais, arba (kaip praėjusios nakties sapne) dingo visas segtuvas su įmonės sutartimis, pagal kurias teikiamos paslaugos klientams. Po tokių sapnų atsibudusi suprantu, kad taip tęstis negali - reikia baigti su šituo darbu, nes mano galvoje jis jau dingsta. ir jei anksčiau prie šios įmonės, kolektyvo buvau emociškai prisirišusi, tai dabar mintyse esu visiškai laisva. Niekas manęs nesieja nei su šituo darbu, nei su miestu, kuriame dabar gyvenu. Vienu žodžiu, esu ne savo rogėse. Tik kaip atrasti tas savąsias?..

Aišku, turbūt nereikia čia minėti visų metų įvykių, kurie mane liūdino. Jų buvo daug, bet galiausiai, juk tie visi blogi dalykai privertė mane susimąstyti, kad nuo naujų metų turiu keisti savo gyvenimą. Ir reikia keisti iš esmės. Bent jau to labai norėtųsi. Noriu gyventi kitoje šalyje, noriu net pakeisti darbo sritį, noriu patirti tai, ko iki šiol nepatyriau. Bet, kaip sakoma, reikia "nespausti" likimo ir lengvai siekti tikslo, per daug nesikišant į įvykių eigą. Aš taip ir darau. Tik kol kas matau, kad viskas klostosi kiek kitaip, nei norėtųsi giliai širdyje. Na, bet turbūt taip ir turi būti. :)

Dar sutikdama naujus metus, galiu paminėti kelis praėjusių metų įvykius, kurie buvo įdomūs, malonūs, smagūs ar kokie kitokie, keliantys teigiamas emocijas. Taigi:
1. Du kartus nukeliavom į Šarm el Šeikh'ą - pasišildėm, pailsėjom. Aš pasisėmiau energijos iš saulės ir įkvėpiau jos šilumos. :) Tiesa, piramidžių taip ir likom nepamatę - pasilikom kitam kartui. :) O jis tikrai bus. Jau ketvirtas. :)
2. Pradėjau mokytis arabų kalbą. مرحبا :) Tik nežinia, ar po vieno kurso sieksiu arabų kalbos žinovės aukštumų. Sunki kalba ir reikalaujanti daug daug, labai daug darbo namuose. O šiuo metu namų darbai - tai ne mano arkliukas.
3. Pradėjau rašyti blog'ą. Ei, man tai jau įvykis.

Tik tiek??? :( Turbūt. Jei dar ką atsminsiu, papildysiu. Bet iš tiesų turbūt itin svarbus dalykas yra tai, kad (kokie metai bebūtų) šalia manęs visada yra mylimas ir mane mylintis žmogus, į kurio petį galiu pasiremti ne tik tada, kai kuo nors džiaugiuosi, bet ir tada, kai man sunku. Jei ne jis, nežinau, kaip aš - Ožiaragis - bučiau išgyvenusi tokį nuosmukio laikotarpį.
Ačiū, mylimasis tau už tai, kad esi šalia. :*

O pabaigai tai, kas suteikia ramybės. Jeigu ką, čia ne į vaizdus reika žiūrėti, o užsimerkus įsiklausyti. :)