Akmuo nuo širdies

Ką gi sukaupiau visą savo drąsą, kuri dar buvo likusi po tiek pasiryžimo pokyčiams, ir pasakiau savo mylimam, brangiam vadovui, kad palieku jo įmonių grupę ir pasisotinau patirtimi šiose bendrovėse (per kelerius metus dirbau keturiose iš jo penkių įmonių - net į CV visų nerašau).

Atrodo, kad šefas nuliūdo ir susimąstė, išgirdęs, kad aš jau galutinai nusprendžiau jį palikti. Gal... Juk man galėdavo užkrauti visus darbus, kuriuos tingėdavo daryti pats. Galėjo kartais su manim pasikalbėt, kai jam noras užeidavo ką nors pastrateguot. O dabar nebelieka tokio žmogaus...

Dar, tiesa, iškart užklausė, ar neišeinu pas jo aršiausią konkurentą. Cha, cha! O konkurentas tikrai rankų sudėjęs nelaukia ir jau yra pateikęs man užuominų (ką ten užuominų, visą pasiūlymą) apie darbą pas jį. :) Sudėtinga, daug peripetijų, bet pokyčiai įsibėgėja visu pajėgumu. Ir kol kas, nors ir vaikštau į visokius pokalbius dėl darbo, bet apie realų darbą dar nesusimąstau. Po mėnesio, kai grįšim iš savo kelionių, tada susimąstysiu. Dabar norisi tik pabaigti visus skubiausius darbus, kurie yra čia, ir išlėkti kuo toliau. Manau, pailsėsiu, o tada viskas atrodys kitaip. Ir ką - liko kita įdomi dalis: pasakyti tėvams, kad mėnesį manęs ne tik kad nematys, bet kad ir būsiu aš ne už 225 km, o už kelių tūkstančių. :)