Beveik...

Beveik baigėsi šventės, galima lengviau atsikvėpti. Net negražu prisipažinti, bet dovanos buvo nupirktos per vieną dieną. Greit sugalvojau, greit nupirkau. Atrodo, visi, išskyrus mano suplonėjusią piniginę, liko patenkinti. :) Paskutinįjį vakarą dar spėjau prikepti visokių sausainių ir pagaminti saldainių. Tik nebeišsaugojau savo kasmetinės tradicijos pati pagaminti Kalėdinius atvirukus artimiesiems. Batsiuvys be batų - atvirukų gamintoja be atvirukų. Ką darysi... Kitais metais gal bus daugiau laiko pasiruošimui šventėms ir galėsiu dar pasiterlioti prie atvirukų.

Skip that Christmas!

Kuo labiau artėja Kalėdos, tuo labiau nelaukiu šios šventės. Nesu tikinti, todėl Jėzaus gimtadienis man anokia šventė. Sakysit, žiemos saulėgrįža, trumpiausia diena. Na ir?? Man tai baisiausio liūdesio metas, kai taip tamsu, o ne džiaugsmas. Sakysit, kad tai šeimos šventė, kai visi susirenkam prie vieno stalo. Hmmm... tokios šeimos susirinkimo dienos - pietūs, vakarienės ir pan. - pas mus būna kas mėnesį, kai važiuojam pas tėvus. Tai kas yra Kalėdos? Laikas, kai nori - nenori, dovanoji artimiesiems dovanas? Apsivalgymo metas (juk Kūčios ir Kalėdos tai jau tikrai ne pasninko metas prie tokio nukrauto stalo)? Tai kas?

Skip'inam tą šventę! Visai nenoriu grūstis į parduotuves, kad nupirkčiau dovanas artimiesiems. Jie man ir taip brangūs, be dirbtinų dovanų. Vienintelis dalykas, kuris malonus širdžiai, tai visokių saldainių gaminimas ir šventinių meduolių, pyragų kepimas. :) Bet ir tam laiko pritrūksta...

Kiekvienais metais prieššventinis laikotarpis būna labai sunkus - visų darbų pabaiga, ataskaitų rengimas, kitų metų planų ruošimas... O šie metai dar sunkesni - jei anksčiau bent kiek aiškumo būdavo planuojant kitus metus, tai šiemet aiškumo absoliučiai jokio. Ir kas blogiausia, kad net nekyla rankos pabaigti tuos darbus, kurie nuveikti per šiuos metus. Rašau ataskaitas po kelias dienas, pasiūlymus rengiu dar ilgiau... O pagalvoti, kas bus kitais metais net bijau... Gal kai kuriais atvejais as per daug į viską ramiai reaguoju ir atsiriboju, bet kitu atveju turbūt papildyčiau išėjusių Anapus savo noru gretas...

Sunku... Atrodo, kad gerklėje įstrigęs tas slogus jausmas ir trūksta tik vienos kruopelės, kad mano kantrybė trūktų... Liūdna...

Medaus tortas :)

Jau savaitgalis ir vėl kapstausi receptų gausybėje, galvodama, ką reikės skanaus pagaminti. Kuo palepinti savo vyrą ir pačiai pasimėgauti šeštadienio popietę ar sekmadienio dieną. Gal šį savaitgalį jau nekepsiu torto, o gaminsiu, taip vadinamą, normalų maistą. :) Tiesa, ir taip jį gaminu, tortai tik pasismaginimui. Bet tokią (baisiai) šaltą savaitę išgyvenus norisi ko nors šilto, tiksliau, karšto. Todėl, nors ir nebūdama mėsos mėgėja, galvoju apie šiupininę sriubą. Ir dar apie gruzinišką chačiapuri. :)

O šį kartą pristatau savo praėjusios savaitės kūrinį - medaus tortą. Kepiau jį pirmą kartą ir tam reikėjo pakankamai didelio susikaupimo. Mano baba kepdavo nuostabų "Pensininką" (taip vadino medaus tortą), todėl pačiai pasiryžti tokį iškepti buvo sunku. Galvojau, kad man gali nepavykti ir... turbūt buvau beveik teisi. Na, neturėčiau savęs taip nuvertinti - kaip pirmam kartui, tai neblogai išėjo, bet tikrai ne toks burnoje tirpstantis, kaip keptas babos. :) Aišku, gal jei kepčiau jį kas savaitę, "atmuščiau" ranką ir po to išeitų toks pat gardus. Reikia pamąstyti apie tai. :)

Štai koks mano gražuolis išėjo. Viršų mango skiltelėmis papuošiau - visai saulėtas ir šiltas vaizdelis. :)



O kaip kepiau tortą? Ogi susiradau kažkur interneto glūdumoje receptą, kuris pasirodė ne toks jau sudėtingas. Ėmiau metalinį dubenį, įmušiau 3 kiaušinius, įbėriau cukraus (iš akies), gal kokį šaukštelį kepimo miltelių ir įpyliau 3 šaukštus dirbtinio medaus. Visa tai gerai išmaišiau ir uždėjau dubenėlį ant puodo, kuriame virė vanduo. Tokioje garų pirtyje kaitinau tešlą. Maišiau, maišiau, kaitinau, kaitinau... Tik nežinojau, kiek laiko reikia tokią procedūrą atlikti. Puslapyje, iš kurio ėmiau receptą, parašyta, kad kaitinti reikia, kol masės tūris padidės tris kartus. Kituose receptuose išvis nerašo laiko, kiek kaitinti... Todėl pasikliovau nuojauta ir kai jau tos tešlos kiekis gerokai padidėjo, tai ir nebekaitinau.

Masę palikau atvėsti. Tuo metu maišiau kremą - paėmiau pačios riebiausios (40 proc.) grietinės, įbėriau cukraus, įspaudžiau citrinos sulčių ir gerai išplakiau. Baigta!

Taigi, tešlą maišom toliau. Į vėstančią masę bėriau miltus. Maišiau, vėl bėriau, o galiausiai minkiau, kočiojau ir orkaitėje kepiau "blynus". Tiesa, kai kurių nesubadžiau šakute, tai gal per daug pakilo. :)

Taigi, prisikepiau blynų ir, kai jie atvėso, tepiau kremu. Kremo reikia nemažai, nes maniškio gal ir pritrūko - kiek susigėrė, kiek kažkur išbėgo, kad jo neužteko, jog "padai" kai reikiant sudrėktų. Bet štai, koks tas mano tortas.



Et, visai neblogas tas tortas buvo. :) Ir kolegei gabaliuką nunešiau. Sakė, skanus. Ir vyras (visai ne saldumynų mėgėjas) gyrė. :)

O žinot, koks dar iššūkis manės laukia? Noriu pasigaminti "Kuršėnų" vyniotinio. Gal kas turit receptuką? Nes iš tiesų tai superinis toks vyniotinis parduodamas Maximoje. Aišku, sudėties ten geriau neskaityti, bet jei būna šviežias, tai burnoje tirpsta. Mmmmmm..... Kažin, kaip tokį pasigaminti??....

Žiema, žiema, bėk iš kiemo!!!!

Štai ir atėjo pats baisiausias metas - snieguota ir baisiai šalta žiema. Nors sako, kad kuriuo metų laiku gimei, tą labiausiai ir mėgsti, bet mano atveju tai visiška netiesa. Nors ir gimiau žiemą, bet tai yra pats nemėgstamiausias sezonas. Ir niekaip nesuprantu žmonių, kurie laukia žiemos ir tuo metu net vyksta kur nors į kalnus, kad ten pamatytų dar daugiau sniego. Gerai, gali būti, kad žmonės, įsispyrę į slides, sportuoja, jaučia malonumą, bet prašau, mielieji, nepirškite man šio "malonumo".

Vakar ryte teko baisiai anksti keltis ir dar važiuoti į kitą Lietuvos kraštą. Mano akys tiesiog išsprogo, kai pažvelgiau per langą ir užmečiau akį į termometrą. -14C - tokios temperatūros mano protas nesupranta... Tuo labiau, kad vakare prieš eidama miegoti nemačiau pro langą sniego ir termometras dar rodė padorius skaičius. Net galvojau, kažin ką iš ryto apsivilkti - rudeninį paltuką ar vis dėlto traukti iš spintos kailinius. Ryte toks klausimas nebekilo, o kojos pačios nunešė prie spintos, kur vis dar kabėjo kailiniai.

Aišku, reikia džiaugtis tuo, kad šiemet taip ilgai gyvenom rudeniu ir neužsnigo viskas aplink dar lapkričio pirmomis dienomis. Bet tai nedžiugina vis tiek. Ir kai kas nors klausia, kas gali būti geriau už saulėtą dieną, spaudžiantį šaltuką ir pusnis sniego, aš atsakau - saulė ir karštis. :)

Šilto vakaro! Ryt įdėsiu savo savaitgalį kepto medaus torto nuotraukas. Taip, taip, vis tik kepiau jį. :) Išėjo ne visai toks, kokio norėjau, bet kaip pirmam kartui - tai puikiai. :)

Tortinis savaitgalis

Visą praėjusią savaitę svajojau, kaip savaitgalį kepsiu medaus tortą. Niekada gyvenime nesu jo kepusi, bet prisimenu, kaip mano baba jį kepdavo ir koks be galo be krašto skanus jis buvo. Tai ir man niežti nagai tokį tortą iškepti. Ir gal jis netgi bus ne prastesnis nei tas vaikystėje valgytas "Pensininkas". :)

Bet deja... nuvažiavau šeštadienį į parduotuvę visiškai pamiršsusi perskaityti medaus torto receptą ir nė nenumaniau, kiek čia tos grietinės reikia. Ogi pasirodo, reikia jos daug, tad teko suktis iš padėties... gaminau Napoleoną, keptą keptuvėje. :) Jam grietinės reikia gerokai mažiau, o kremą dariau ne grietininį.

Receptukas šito torto labai paprastas. Radau jį supermama.lt forume. Ten tiek visokių tortų esu prisižiūrėjusi, kad oi oi oi ... Man iki tokių dar toli. Bet šitą Napaliuką jau kepu antrą kartą ir galiu pasakyti, kad visai gerai išeina.

Pasidalinu receptuku, jei kas susidomės. Taigi...
Kaip bebūtų keista, bet šiam tortui pirmiausia pasiruošiau kremą. Ir recepte taip rašo. :) Aš gaminau plikytą kremą. Vieną kiaušinį sumaišiau iki putų su cukrumi. Viską dedu iš akies, todėl nelabai galiu pasakti, kiek to cukraus dėjau. :) Kartu įmaišiau ir vanilinio cukraus dėl kvapo. Po to dėjau gerą šaukštą miltų ir viską gerai išmaišiau. Gavosi tokia lyg tešla, bet tada į ją pyliau pieno. Vėlgi iš akies, gal kokią stiklinę ar pusantros. Visa tai gerai išmaišiau ir dėjau ant ugnies. Virti turi lėtai ir reikia nuolat maišyti. Prieš pat pradedant virti masė pradeda tirštėti. Maišyti reikia nuolat, kad nepridegtų. Taigi kai sutirštėja ir pasirodo pirmi užvirimo burbuliukai, nukeliu nuo ugnies ir dedu gabalėlį sviesto. Masė turi ataušti. Kremui vėstant, jį vis pamaišau.

Beje, galima į šį kremą pridėti sutrinto banano ar kokių kitų trintų vaisių. O kas mėgsta spalvas, gali ir kokių maitinių dažų įdėti. :) Beje, su tokiu plikytu kremu vasarą nuolat kepdavau braškių tortą - tik braškių netrindavau, o dėdavau pjaustytas ant biskvito ir užpildavau tokių kremu. Mmmm.... Bet apie tai kitą kartą. ;)

Tešlą sumaišiau iš 1 stiklinės grietinės, cukraus (iš akies), trupučiu druskos, kepimo miltelių ir miltų. Pirmą kartą bekepdama labiau vadovavausi rastu receptu, tai įdėjus ten nurodytas 3 stiklines miltų (turbūt tiek ir nedėjau), tešla išėjo per kieta. Tad sunkiai minkėsi, o po to labai sunkiai kočiojosi. Taigi šį kartą klaidos nebekartojau ir dėjau miltų iš akies - ne daugiau kaip 2 stiklines. Taigi suminkiau minkštutę tešlą, padalinau ją į kelias dalis ir kočiojau lakštus. Žinoma, pasidėjusi lėkštę apipjoviau iki reikiamo dydžio. Tiesa, reikia palikti šiek tiek daugiau tešlos, nes kepant gali šiek tiek susitraukti.

Keptuvę, neprisvylančiu paviršiumi, įkaitinau ir po vieną dėjau kepti torto papločius. Kepti reikia neilgai - porą minučių, kol paruduoja. Tada iškart išėmus iš keptuvės, dedu ant lėkštės ir tepu kremu. Paplotėliai vėsta gana greitai, tai kremas tikrai neištirps. O ir kremas mano plikytas, tad taip dėti kremą labai patogu. Taigi kepa "blynai" vienas po kito, dedu į lėkštę ir tepu. Labai greitai viskas ir išeina. Papuošiam ir dedam į šaldytuvą. Iš ryto jau galima ragauti.

Tiesa, šį kartą pamiršau, bet... skanu, kai vienas iš sluoksnių pertepamas ne kremu, o kokia uogiene. Tokia gal net rūgštoka - spanguolių ar juodųjų serbentų. Šiame torte uogienės trūko...



Na, dar reikėtų tortui šonus apipaustyti, po to trupinukais apibarstyti... Bet kai norisi greičiau, tai galima ir to nedaryti. :) Ir toks neapipjaustytas labai gerai į pilvą keliauja. :)

Skanaus! O kitą savaitgalį būtinai kepsiu medaus tortą. :)

Rašyti nesustoti rašyti

Et, kad mano mintys pačios save užrašytų, tai jau turbūt seniai storiausia knyga, pasirašyta mano vardu ir pavarde, stovėtų lentynoje. Bet... deja, tenka skaičiuoti laisvas minutes ir per jas bandyti gaudyti tuos minčių gabalėlius, kurie vis dar lieka galvoje. Maniau, gal reikia pirkti diktofoną? Bet kita vertus, ar tikrai visada būna kaip įrašyti kilusias mintis - juk tai gali vykti einant gatve, vairuojant mašiną, sėdint neįdomiame susitikime. :) Vis dėlto teks tenkintis keliomis sunkiai atrastomis minutėmis ir atkapstyti tas mintis, kurios nori sugulti į mano knygą.

Bet ar knygos parašymas savaime yra tikslas? Turbūt ne. Tvarkydama stalčius radau dienoraščio lapą. Rašiau jį gal prieš 5-6 metus. Jau tada norėjau parašyti kygą ir svarsčiau, ar atsiras jai vietos knygyno lentynose, ar nors vienas žmogus paims tą knygą į rankas. Žinoma, rašytojas, leisdamas knygą į šį pasaulį, nori, kad ji būtų skaitoma. Bet tikriausiai ne visada. Manau, kad yra ir tokių žmonų, kurie rašo tam, kad išlietų savo mintis, atsipalaiduotų, mąstytų, tobulėtų, pergyventų ir išgyventų, jaustų, mylėtų, kentėtų, džiaugtųsi... Ir to, ką parašai, nereikia niekam rodyti, užtenka rašyti ir jausti, kad paprasti žodžiai sugula ant popieriaus lapo į vieną gražų darinį. Man TAI svarbu.

Sako, jei gali nerašyti - nerašyk. Aš negaliu... Bet juk šį posakį galima ir perfrazuoti: jei gali neskaityti - neskaityk. ;)

Kartais pagalvoju, kad yra mažai žmonių, su kuriais aš kalbuosi. Kai man liūdna, aš verkiu ir tyliu. Kai man ką nors skauda, aš verkiu ir tyliu. Kai mano viduje susikaupia jausmų jūra, dažniausiai aš tyliu ir kraunu visus jausmus ir emocijas į savo vidų... Hm, kalbėti aš moku - neabejokit, bet nemoku reikšti savo jausmų kalbėdama. Aš juos galiu užrašyti, bet pasakyti - ne. Ir negaliu kitaip - nemoku, nedrįstu perlaužti savęs. Net pasakyti savo vyrui, kad jį be galo myliu, man yra sunku. Galiu tą parašyti tūkstantį kartų, bet tokius žodžius dažniau išgirstu iš jo nei pati pasakau.

Žinau, kad nėra gerai kaupti emocijas savyje, nes kartais jos pratrūksta kaip pradurtas adata balionas, pilnas vandens. O tada jau saugokitės potvynio... :) Todėl aš rašau. Ir rašau dažniausiai, kai būnu viena, nes tada, jei ir nurieda skruostu ašara, niekas jos nemato ir niekam nereikia aiškintis, kodėl taip atsitiko. Ir didžiausia mano svajonė yra ta, kad galėčiau gyventi nuostabiame Žemės kampelyje, ten, kur visada šilta, sėdėti terasoje ir rašyti... Kad nereikėtų kiekvieną ankstyvą rytą žudyti savęs prisiverčiant keltis iš lovos, kad nereikėtų sukti galvos dėl to, iš kur gauti pinigų pragyvenimui... Tiesiog gyventi ir mėgautis kiekviena diena... Išsimiegoti, leisti laiką su mylimais žmonėmis, gėrėtis gamta, džiaugtis saule, mėgautis skaniu maistu ir rašyti, rašyti, rašyti....