Et...

Šiandien paskutinė darbo diena prieš trumpas, netikėtas atostogas. Smagu širdyje, nes vėl važiuosim ten, kur nuolat šviečia saulė, kur smėlis ir jūra.

Iš serijos "Antrą kartą į tą pačią upę nebebrisiu"

Netikiu niekuo. Net mėlynos "partnerių" / konkurentų akys gali meluoti. Įsitikinau tuo savo kailiu prieš metus. Todėl nebekartosiu tokios klaidos.

Išbristi iš upės

Kiekvienas rytas būna savotiškas išbandymas - ką pamatysiu už lango: sniegą, lietų, apšalusį ar pasidengusį storu klevo lapų kilimu savo mašiniuką. Gyvenimas po klevu... Nors sakiau, kad geriau pro langą nežiūrėti, tačiau reikia pripažinti, kad taip elgtis nepavyksta. Vis tiek prieš einant į gatvę norisi bent morališkai pasiruošti tavęs laukiantiems klimato kaitos netikėtumams.

Bet netgi žiūrint pro langą, pakelti akis aukštyn į dangų nedrąsu - tankus ir pilkas debesų sluoksnis greit priverčia sugrįžti į nykią ryto kasdienybę... Ir vėl mąstau, kad neturiu kuo šiandien apsirengti. Tokios jau mes moterys - jei nėra nė vieno naujo drabužo spintoje, tai reiškia, kad teks kasdien grįžti prie klausimo - kuo šiandien rengsiuosi... Stereotipiškas mąstymas, bet pripažinkim, kad dažniausiai mes tokios. :)

Nors kita vertus, vis dažniau galvoju, kad ne tai yra svarbiausia. Ne naujas rūbas, modernus telefonas ar prabangus automobilis suteikia didžiausią džiaugsmą. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet didžiausia prabanga - dirbti tai, kas yra ne tavo darbas, o tiesiog gyvenimo būdas. Dirbti ir jausti malonumą - štai ko siekiame. Bet kodėl tik nedaugelis gali džiaugtis tokia laime?

Rodos, prieš keletą metų ir aš buvau tų laimingųjų tarpe. Dirbau tai, kas patiko, kas varė į priekį. Visada turėjau tikslą kopti aukštyn, pasiekti dar geresnių rezultatų. Ir pasiekiau. Taip, pasiekiau kone viską, ką buvo galima pasiekti. Bet štai viršūnė, o štai ir ... krizė. Dugnas... Atrodo, turėčiau norėti siekti dar vieno tikslo - išgyventi ir nugalėti sunkmetį. Bet ne... ši mintis kuo toliau, tuo labiau darosi nepatraukli. Viduje jaučiu, kad jau išsisėmiau - atidaviau visą save šiam darbui, bet nebejaučiu, kad galėčiau ir vėl viską pradėti nuo pradžių. Du kartus į tą pačią upę neįbrisi... Bandžiau, bet nepavyko. O dabar norisi tiesiog iš šios upės kuo greičiau išbristi. Tikiu, kad krante manęs laukia daug didesnės galimybės. Tik reikia jas rasti.

Bet žinau dar du gerus posakius, pastumiančius į priekį ir priverčiančius nebijoti ir šiek tiek surizikuoti. :) Pirmas posakis: "Kas ieško, tas randa." O kitas: "Tai, ko labiausiai ieškai, slepiasi už gretimo kampo."

Tad belieka tik truputį pasitikėti savimi ir apsidairyti aplink. Ei, ir užteks taupyti - įjunkite pagaliau šviesą tunelio gale!!!

Hmm... šiandien ketinau rašyti kita tema... :)

Bobų vasaros diena

Vakar kai kurie žmonės juokavo, kad atėjo bobų (o gal diedų) vasara. O atėjo (ką čia atėjo - tiesiog griūte užgriuvo) tokia, kad užsnigo viskas, kas buvo aplink, o vėjas nešė viską, ką galėjo pakelti. Kai kurios mašinos ant savo stogų vežiojosi po 5-7 cm sniego sluoksnį. Bet matyt, čia taip stilinga. Tankai atėjo į madą, tik aš ne iškart tai supratau. :)

O šiandien turbūt reikėtų nejuokaujant pasakyti, kad gal ši diena ir iš tiesų yra viena užsilikusi bobų vasaros diena. Šiluma pasigirti negalima (nors kai namie ir darbe šildymas įjungtas jau gyventi galima), bet bent jau saulė šviečia. O tokiu atveju norisi pasidžiaugti, kaip jos spinduliai krenta pro medžių lapus ant šaligatvio, paliečia praeivių veidus... Eini gatve ir šypsena pati pradeda puošti tavo veidą.

Smagu... Tik va, kad visos "saulės", važinėjančios vyrų dovanotais mersedesų džipais, būtų akylesnės ir nesidaužytų į normalių vairuotojų šonus, būtų daug geresnė saulės diena.

Auksinė taisyklė

Vakar vakare, eidama miegoti, pažvelgiau pro langą ir pirmą kartą šį rudenį pamačiau sniegą. Dribo didžiulės snaigės - kur ne kur jos iškart tirpo, o kai kur kaupėsi sudarydamos baltą paklotą. Tada supratau, kad reikia vadovautis auksine taisykle:

Prieš miegą pro langą NEžiūrėti, nes gali pamatyti sniegą; ryte - pro langą NEžiūrėti, nes vis tiek nieko gero nepamatysi!!!

P.S. Taisykle tikriausiai teks vadovautis iki balandžio pradžios. Nebent .... nebent... nebent ....

Man reikia saulės....

Kasmet kartu su pirmais krintančiais nuo medžių lapais atverčiu naują, sunkų ir kone juodą gyvenimo lapą, kai norisi tiesiog sėdėti įsisupus į šiltą antklodę, rankose laikyti puodelį arbatos ir svajoti apie tai, kaip būtų gera mėgautis ryškiais saulės spinduliais. Rudenį ir žiemą, rodos, visai galėčiau nelipti iš lovos ar (geriausia) kaip meška užmigti žiemos miegu.

Šiame bloge noriu pasidalinti savo mintimis, kurios plūste plūsta kiekvieną šaltą rudeninį rytą, niūrią dieną ir tamsų vakarą. Jei jaučiatės taip pat, esate mielai laukiami čia. :)